Tinklaraštis apie sodą, augalus, knygas ir visą žalią buvimą.
Anąnakt galvojau apie „Žydi žaliuoja“ – kaip jis atsirado, kaip pamažu įgijo formą, kaip jis auga. „Žydi žaliuoja“ ypatingas tuo, kad: čia teka lėtasis laikas čia randi ilguosius skaitinius čia nėra gražios išorinės manęs, bet esu visu spalvotu vidum čia gamta tokia, kokią ją matau – sodriai žalia, smulkiažiedė ir kvepianti, o dideli ryškūs žiedynai […]
Mano didysis vaikas, vilkdamas kojas, atšliaužia artyn, sukrenta į sofą ir leisgyviu balsu paklausia: „O kada bus vasara?“ Vakarnakt viena ponia rypavo, kad lietus jai kelia pyktį, nes ji negali eiti ravėti. Abu tokie nelaimingi, tokie liūdni. Nuoširdžiai. Kažkuriame interviu Monty Donas yra minėjęs, kad jam nustatyta depresija. Ji užklumpa žiemomis, kai taip maža šviesos. Todėl […]
Šiandien – birželio 21 d. – saulėgrįža, kai saulė pakimba aukščiausiai. Apšviečia visus pašalius, apkandžioja pavėsių augalų kraščiukus, atsiunčia lietų su ledais pietums, o paskui kybo kaitindama viską aplink. Vidurvasaris ir nėra ko skųstis. Gal dėl to šiandien taip norisi viską pasverti tolygiai – savo ketinimus ir galimybes, pasiekimus ir lūkesčius. Tarsi būtų įmanoma. Dar […]
„Žydi žaliuoja“ istorija prasidėjo juk visai neseniai. Ir staiga. Sodas apgaubė visą buvimą neprašytas, bet gelbėjantis. Nuo ko? Nuo kasdienybės nerimo ir tuštumos. Aš Tau pasakojau, kad viskas prasidėjo, kai su visais rykais ir kykais atkeliavome čia gyventi – į savo rausvą apšepusį namelį Meškos užausio dauboje, kur neužpučia vėjai ir saulė pasislepia truputį anksčiau, užleisdama […]
Kieme striksi varniukai, ant laidų – strazdžiukai, šarkos erzina šunį, o slyvoje tyliai peri keršuliai, kėkštas stebi situaciją nuo obels viršūnės. Gatvele pirmyn atgal prabėga vaikai. Viskas žaliuoja ir žydi po truputį. Jau seniai Tau rodžiau savo namus. Čia reikėjo laiko. Kai ką jau baigėme, kai ko vis dar niekaip ne. Šiemet turiu naują, didelę, plačią […]
Savaitgalį „Žydi žaliuoja“ makalavosi, šokinėjo, išsimaudė ir lig soties prisikirto smėlio pajūryje. Monciškės prie Palangos – tai didžiulės pievos, krūmynai, pilni paukščių ir žvėriūkščių. Dar čia platūs, apžėlę vandens grioviai – kiekvienas vis kitoks. Dar ligi soties prisispoksojome, kaip tose pievose kuriasi žmonės. Vieni – įsilieja į gamtą savo namais, kiti – ne. Čia dar radom […]
Gegužės pabaiga mūsų namuose visad triukšminga – į lauką iškeliauja paskutiniai daigai, atidaromas gyvenimo lauke sezonas ir… Trys gimimo dienos per savaitgalį! Kadangi VU botanikos sodo Kairėnuose „atlaidai“ vyko tą patį savaitgalį, ten važiavome penktadienio popietę. Pakeliui paniurnėdami, kad iš kur tiek automobilių ir pan. Didysis vaikas spėjo išalkti, ištrokšti ir visiškai nusinuobodžiauti, o mažoji […]
Prieš daug metų labai trumpai teko praktikuotis reklamos agentūroje. Vienas užsakovas su šeima viešėjo Švedijoje ir parsivežė knygą vaikams. Joje buvo nupieštas keistas seniokas ir labai linksmas katinas. Užsakovas norėjo, kad jo baldų kataloge būtų panaudotos katino iliustracijos ir klausė, ar įmanoma sutvarkyti „autorines“. Ką jam atsakė, aš negirdėjau, tik akimis rijau nepaprasto gražumo knygą. […]
Pavasaris buvo tokioje pasiruošimo pozicijoje – „Dar ne, dar ne laikas, reikia palaukti.“ O tada bum bam tadadam ir aš būsiu pramigusi startą, nes dabar viską pakniopstom, lyg kažkur nespėtum, norėtum ramiai, lėtai, bet gi nelaukia. Kas? Nežinau! Kiekvienas savaitgalis suplanuotas kuistis aplink namą, naikinti statybų pėdsakus, kurie šen ir ten teberiogso, bet… Dienos ištirpsta […]
Kartais pasiseka ir tapti gyvojo vaidinimo dalimi. Net gauni mažutį vaidmenį visame tame. Šeimyniniai ar net gimininiai susibūrimai yra būtent tai – visi suvažiuojame iš savo gyvenimų ir kelias dienas apie juos pasakojamės: kuo sirgom, ką matėm, ką valgėm, kur buvom, ką pamėgom, ko nemėgstam… O kai pavargstam, apkalbinėjam kitus. O kai atsibosta, nutylam, nurimstam ir tiesiog […]