Savaitgalį „Žydi žaliuoja“ makalavosi, šokinėjo, išsimaudė ir lig soties prisikirto smėlio pajūryje. Monciškės prie Palangos – tai didžiulės pievos, krūmynai, pilni paukščių ir žvėriūkščių. Dar čia platūs, apžėlę vandens grioviai – kiekvienas vis kitoks.

Dar ligi soties prisispoksojome, kaip tose pievose kuriasi žmonės. Vieni – įsilieja į gamtą savo namais, kiti – ne. Čia dar radom ir vieną tikrai Petsono ir Finduso gerbėją.

Pirmą kartą Mončiškėse buvau prieš, regis, trejus metus. Per tą laiką namukų pridygo sparčiai. Bet vietos dar yra. Žvyruotais keliukais laisvai laksto šunėkai, vėjas kedena skalbinių girliandas. Ir štai tokie driežai šildosi šonelius ant kelio.

Ir kol einu tą puskilometrį pėsčiomis, o akys ganosi laukuose, viduje viskas nušvarėja, nutyla ir tada jau esu pasiruošus susitikti su jūra. Ir pamiršus visus norus, planus ir nebaigtus darbus įsikniaubiu į švarų smėlį, o paskui iki mėlynumo užgeliu kojas pieniškos spalvos bangose. Mončiškės  – ne šiaip sau pajūrys. Ryte nubudus namuose atrodė, kad jūrą ir jos užutekius būsiu susapnavusi.