Findusas su Petsonu svečiuose

Prieš daug metų labai trumpai teko praktikuotis reklamos agentūroje. Vienas užsakovas su šeima viešėjo Švedijoje ir parsivežė knygą vaikams. Joje buvo nupieštas keistas seniokas ir labai linksmas katinas. Užsakovas norėjo, kad jo baldų kataloge būtų panaudotos katino iliustracijos ir klausė, ar įmanoma sutvarkyti „autorines“. Ką jam atsakė, aš negirdėjau, tik akimis rijau nepaprasto gražumo knygą.

Po metų pamačiau ją knygyne – Sven Nordqvist „Nelaimingas Petsonas. Sąmyšis darže“ (Tyto alba, 2005 m.). Taip prasidėjo amžina mūsų draugystė.

Sven Nordqvist – švedų iliustratorius ir rašytojas. Šiuo metu jam 71 m. Pirmoji knyga apie senioką Petsoną ir jo padaužą katiną Findusą buvo išleista 1984 m. Vėliau sukurtos dar 7 knygos apie tuodu. Leidykla „Nieko rimto“ jas visas (išskyrus 1) išleido lietuvių kalba (ačiū jiems už tai).

Žinoma, Svenas ne iškart nusprendė tapti vaikiškų knygų autoriumi – prieš tai dar studijavo architektūrą, bet pagalvojęs, kad teks dirbti uždaroje kontoroje, apsuptam žmonių ir su viršininku pašonėje, nutarė, kad jam taip netinka.

Taigi kūrė knygas pats ir ėmėsi iliustruoti kitų autorių tekstus (pavyzdžiui, Jujja ir Tomas Wieslander serija apie Mamulę Mū ir Varną). Kaip matai, jo iliustracijos gyvos, pilnos, margos, juokingos ir turi ne vieną paslėptą potekstę.

O dabar apie mano mylimiausius – Petsoną ir Findusą.

 

Senukas Petsonas – aukšta kepure maukšlinas, susikuitęs, irzlokas vienišius, gyvenantis atokiame vienkiemyje. Kaimynė, pamačiusi jo liūdną buitį, atneša dėžėje nuo žirnelių „FINDUS“ katinuką. O katinukas ne šiaip koks – netrukus jis pamato piešinuką, kuriame klounas vilki žalias kelnes ir kepurikę – katinas užsigeidžia lygiai tokių pat. Ir vis malasi makaluojasi. Petsonui nėra ramybės. Bet be to savo padaužos jis nebeįsivaizduoja gyvenimo.

Tarp kitko, aš irgi. Taigi Sven Nordqvist sukūrė daug istorijų, viską kruopščiai iliustravo ir padavė mums. Ir skaitome, kaip jiedu kepė blynų tortą, kaip katinas išsikraustė į lauko tualetą, kaip fejerverkais gąsdino lapę, kaip sodino mėsos kukulį, kaip vaikė liūdesį, auklėjo gaidį, linksmino kaimynus ir dar daug daug ką.

O „Žydi žaliuoja“ šios knygos svarbios dėl to, kad moko žalio buvimo, netvarką priimti kaip gyvenimo būdą, senatvę išvis ignoruoti, savo keistenybes ne dusinti, o toleruoti, ir kai viskas vyksta ne pagal planą – tai būtent toks ir planas. Ir jei senatvėje turėčiau bent pusę tiek pasiutimo, laikykitės, vaikyčiai!

A, dar aš myliu muklas. O kas jos tokios? Viskas knygose.

Mūsų namuose su šiomis knygomis užaugo sūnus, jam beskaitydama pamilo ir mano mama, vyras taip pat. Kalėdoms mama man išsiuvinėjo štai ką. Tai pati gražiausia beprotybė, kuri tęsiasi jau… Kam rūpi!

 

Iliustracijos: 0/1/2/3/4/5/6/7/8

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.