Saulėgrįža ir svarstyklės

Šiandien – birželio 21 d. – saulėgrįža, kai saulė pakimba aukščiausiai. Apšviečia visus pašalius, apkandžioja pavėsių augalų kraščiukus, atsiunčia lietų su ledais pietums, o paskui kybo kaitindama viską aplink.  Vidurvasaris ir nėra ko skųstis.

Gal dėl to šiandien taip norisi viską pasverti tolygiai – savo ketinimus ir galimybes, pasiekimus ir lūkesčius. Tarsi būtų įmanoma. Dar labai norisi, kad kas kaip vaiką pagirtų ir pasakytų: „Kaip gerai padarei.“ Tarsi nuramintų.

Praėjusiais metais mažąjai tebuvo mėnuo. Cimpinėjau ant pirštų galiukų, aplink ūžė bitės, o žaliasis namas buvo panašesnis į dežę – be stogo. Šiemet gi mes jau žygiuojame ir pasileidžiame į pačius žaliausius žygius. Pažintiniai takai  tam – pats tas, nes gali paleisti mažą šunį, didijį vaiką, kasas, ir, kol mažoji laikosi įsikibusi į plaukus ir joja ant sprando, gali mėgautis sirpstančia vasara.

Mes turime kelis mėgstamus takus, ką ir slėpti – jie mūsų panosėjė. Bet nuostabiausia, kad kai manai, kad viską žinai, staiga ima ir nustebina – atrandi tai pasislėpusį blindažą, tai apžvalgos aikštelę, kabančią ore. Nuostabu. Šiuo metu Kauno marių vanduo nenusakomos spalvos – rusvai žalias, pilnas maurų ir labai šiltas. Žmonės mirksta ir džiūgauja. Mūsų šuo pauostė, palakė ir nutarė, kad lįsti neverta. Išpaikintas.

Geriausia tai, kad kai labai ilgai skaitai apie natūralistinius želdynus, ilgainiui galvoje vis tiek susidėlioja schemos, o čia matai, kaip viskas veikia, jei ir su schemomis, tai labai nematomomis.

Kur vedu? Nagi pagrioviais ir pakrūmėmis, nes ten dabar pats žalumas, pats sodrumas. Apžvalginių takų vien Kauno regione – kiek nori. „Šeimos gidas“ pasakoja apie juos visus labai glaustai, svarbiausia – vienoje vietoje. Mums liko apsilankyti dar keliuose. Svarbiausia – nieko per daug neprisiplanuoti, neapsikrauti ir pirmyn. Pasimatykim?

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.