Gerbiamas Fiodorai Michailovičiau, eikime prie ežero, a?

Kartais pasiseka ir tapti gyvojo vaidinimo dalimi. Net gauni mažutį vaidmenį visame tame. Šeimyniniai ar net gimininiai susibūrimai yra būtent tai – visi suvažiuojame iš savo gyvenimų ir kelias dienas apie juos pasakojamės: kuo sirgom, ką matėm, ką valgėm, kur buvom, ką pamėgom, ko nemėgstam… O kai pavargstam, apkalbinėjam kitus. O kai atsibosta, nutylam, nurimstam  ir tiesiog būnam, džiaugdamiesi pačiu buvimu, tyla. Tiesa, vaikai iškart peršoka į paskutinį etapą ir būna būna. Iš jų ir mokausi.

Bet protas toks yra – išgirsta, sureaguoja ir užsiūžia viskas viduje. Tada bandai stebėti savo reakcijas. Ir kai manai, kad tuoj kai kas gaus į landžią nosį, prieš akis iškyla gerbiamas Fiodoras Michailovičius D. Mintyse pakvieti jį eiti prie ežero. Pati gamta viską, kas zirzia viduje, nuramina, paima ir nuskandina ežere. Mąstai, kad Dostojevskis, irgi tokių šnekų prisiklausęs, nutarė jas visas net įamžinti. Kai viduje visa nurimsta, pamatai patį gražumą – tai, dėl ko ir atvažiavai į šią Dzūkijos vietą, visai netoli Perlojos.

Tu tik pažiūrėk, koks tas gražumas. Stebėjomės, kad beveik visų namelių langai vienodais ornamentais papuošti. Gaila, nesutikom nė vieno, kieno būtume galėję paklausti, koks meistras visus namukus taip išpuošė.

Sakiau, kad vaikai imasi paties geriausio – džiaugtis pačiu buvimu esamuoju momentu. Mūsų didysis karžygys savyje atrado žvejo geną ir visą savaitgalį stypsojo ant liepto, budriai stebėdamas plūdę. Nors dar baisu kabinti slieką, o paskui nukabinti žuvį, bet instinktas taip stipriai suveikia, kad stvėręs meškerę gali lėkti lieptu pasigirti. Gerai, kad yra kas laiku sustabdo ir neleidžia žuvelei lėkti iš paskos.

Kol mažoji rėplinėjo po pievas ir bandė vežama išlipti  iš vežimėlio, spėjau pamatyti patį gegužės gražumą, išgirsti TYLĄ, pagražintą meldinės nendrinukės giesmės. Pamatyti, kaip mirga vėjo kedenamas ežero paviršius ir įkvėpti sodrios žalumos.

Ar žiūrėjau „Euroviziją“? Taip, sapnuose, ir laimėjo – TYLA. Nes mes visi iš jos kylame, visi į ją panyrame – po to, kai jau išsibėgiojame plepaluose ir nurimstame.

Visgi buvo du nuostabūs spontaniški pokalbiai: pirmasis apie tai, kad neturime jokios teisės, anei prasmės nėra, teisti biografiškai nešvarius poetus; antra – kad ligomis nėra dėl ko girtis. Man ypač patinka antrojo atsiminimas, suteikiantis jėgų perlipti per fizinį savo išglebimą ir tik pirmyn – be jokių pasiteisinimų. Kol mumyse veikia stiprus instinktas gyventi, tol galime kalnus nuversti.

Su manimi kaliavo ir Ronja, štai ką ji mąsto:

 

 

Dar paskaitykite čia

3 komentarai

  1. Visa vaikystė prabėgo Dzūkijos miške. Vasara gyvendavau ten su grybais ir uogom, maudydavausi Merkio upėje nepaisydama oro, o kai pritrūkdavo žaidimu keliaudavau miškan. Samanose gyvendavo mano pramanyti bildukai. Statydavau jiems namus, darydavau lapu loveles. Kaip dabar man to trūksta. Vandens, medžiu ošimo, miško apkabinimo. Todėl džiaugiuos kiekviena paukstelio giesme, jei tik pavyksta išgirsti per kalbas ir mašinu urzgima.

  2. Tai vaikai ir gyvena esamuoju momentu. Mes – irgi, tik turim iliuzijų.
    O bet tačiau pavydžiu noro susiburti, net jei po to skubi prie ežero minčių išsiskalauti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.