Neliūdėkim, viskas bus gerai

Mano didysis vaikas, vilkdamas kojas, atšliaužia artyn, sukrenta į sofą ir leisgyviu balsu paklausia: „O kada bus vasara?“ Vakarnakt viena ponia  rypavo, kad lietus jai kelia pyktį, nes ji negali eiti ravėti. Abu tokie nelaimingi, tokie liūdni. Nuoširdžiai.

Kažkuriame interviu Monty Donas yra minėjęs, kad jam nustatyta depresija. Ji užklumpa žiemomis, kai taip maža šviesos. Todėl Monty turi specialų kambariuką su saulės lempa. Nueina ten, pasėdi, pasišildo ir būna sveikesnis.

Aš kambariuko neturiu, todėl akimis gaudau saulės properšas dangaus pilkynėje. Dar sugalvoju visokių susitvarkymų tolimiausiuose namų kampuose. Dar einu į savo daržą, kuris pagaliau baigtas – užmulčiavome tarplysvius ir juodos plėvelės nebematyti. Neišsigąsk, piktžolių jame vis tiek gausu, bet tegul. Tūpčioju aplink kukurūzus, kuriuos išauginau iš sėklyčių ir daigais pasodinau į daržą, taip pat pagiriu kaliaropes ir artišokus (šiuos galėtų mažiau mėgti skruzdėlės). Agurkai ir moliūgai ilgai stovėjo nugeltę ir tik gavę šiek tiek trąšų su azotu prisiminė, kas yra žalia spalva (kol kas jie reabilitacijoje, todėl nelankomi).

Labai smagu nukėblinti į daržą ir grįžti pilnomis kišenėmis bei saujomis visokių žolynų, jais paskaninti maistą ar pasisaugoti žiemai. Lyg žaidimų aikštelė – neši, dėlioji, pjaustai, šaldai, verdi. Ir nėra kada liūdėti.

Dar vienas džiaugsmas, kad pagaliau pražydo didžiosios lelijos. Jos, turiu pasakyti, nuostabiai kvepia – ne aštriai, aromatas labai daugiasluoknis.  Štai.

Džiaugiuosi ir, kad smilgynas aplink namą taip pat baigtas. Mulčas labai gražiai sugulė ir užbaigė tai, apie ką ilgai svajojom. Vijokliniams augalams padarytos medinės atramos. Raganės kopetėlės (mažesnės) gražiai uždengia ir optiškai suminkština namo kampą. Mūsų Gilei taip pat labai patinka gulėti tarp lendrūnų ir šildytis saulutėje. Visi varpiniai augalai prigijo ir sparčiai želia. Kas tas pintas krepšys? Po juo slepiasi didelis plastikinis dangtis. Aš sugalvojau, kaip jį paslėpti, o Deividas iš „Karklų idėjos“ viską pagamino. Pintas dangtis pas mus gyvena jau, regis, 4 metus. Žiemai nuimame, nes labai branginame.

Ir paskutinė istorija šiandien – kaip aš gelbėjau ybiškes (lot. Abelmoschus esculentus). O buvo taip, kad naktį žiūrėjau paskutinę „The Big Allotment Challenge“ antrojo sezono laidą (apie ją štai čia). Užduotis ne iš lengvųjų – atnešti tris vienodo ilgio (ne ilgesnius nei 10 cm), puikios išvaizdos ybiškės vaisius. Žiūriu tą laidą, džiaugiuosi, kad šiemet taip pat jų pasisodinau ir jos puikiai sudygo, o daigai… Laidoje rodo, kaip reikia auginti ybiškes iš sėklų… Žiūriu ir nebenustygstu ant sofos – nors imk ir bėk naktį į daržą.

YBIŠKĖMS REIKIA:

  • daigių švarių sėklų
  • prieš sodinimą į indelius (kiekvienai sėklai atskiras indelis) sėklas parą pamirkyti vandenyje
  • indelius pastatyti šiltai, pasirūpinti, kad neperdžiūtų ir neužmirktų dirva
  • kad daigams nepritrūktų maistingųjų medžiagų
  • kai daigai turi tikruosius lapelius, po vieną pasodinti į 5 l vazonus – maistingoje, bet laidžioje dirvoje
  • laikyti šiltnamyje… O maniškiai pasodinti į lysvę lauke!

Vos iššaušus šoviau į daržą, atsiprašiau savo ybiškių, iškasiau vargšes suvargėles (buvo bepradedančios gelsti), pasodinau į vazonus ir pastačiau, kaip įsakyta, šiltnamyje. Vos po kelių dienų iš tų mažulių štai kas išaugo. Jos pražydo ir jau užmezgė vaisius. Tiesa, dar mažulyčius. Nuotykis tęsiasi! Linksma? Sakiau, kad nėra ko liūdėti.

 

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.