Botanikos sodas, kuriame gera pasimesti

Gegužės pabaiga mūsų namuose visad triukšminga – į lauką iškeliauja paskutiniai daigai, atidaromas gyvenimo lauke sezonas ir… Trys gimimo dienos per savaitgalį!

Kadangi VU botanikos sodo Kairėnuose „atlaidai“ vyko tą patį savaitgalį, ten važiavome penktadienio popietę. Pakeliui paniurnėdami, kad iš kur tiek automobilių ir pan. Didysis vaikas spėjo išalkti, ištrokšti ir visiškai nusinuobodžiauti, o mažoji tuo metu tikrino, kam visi mygtukai ir rankenėlės durelėse (teko važiuoti užsirakinus).  Bet kelionė buvo verta to.

Kaip žinia, sodas įkurtas 1781 m. Aktyviai vykdo mokslinę veiklą iki šiol (apie visa tai čia). „Žydi žaliuoja“ šis sodas patinka, nes jis gyvas. Taip, senieji pastatai sutvarkyti taip, kad tiktų šventėms ir kitiems renginiams, taip, jame nėra atkartoti autentiški želdiniai, bet tai jokia bėda – sodo lankytojai mato interpretaciją (beje, lamnau, labai vykusią) ir adaptaciją. Norisi labai pagirti sodo darbuotojus dėl jų išradingumo.

Pavyzdžiui, eini taku, iš abiejų pusių paliktos laukinės žolės, kelius siekiančios, o tarp jų – kortelės su tų žolių aprašais. Ir šis užrašas – juokiausi iki ašarų – dabar žinau, kaip pavadinti savo patvorius (be ironijos).

Žinoma, japoniškas sodas ir rododendrynas verti savo pagyrimo. Patinka, kad ši sodo dalis „nenucackinta“: labai gražiai išnaudotas gamtinis reljefas, nors ir yra visi privalomi japoniško sodo atributai, bet jie atrodo savo vietose. Kai įžengėmė į sodą, jame tebuvo keli lankytojai, todėl matėsi likusios grėblio dantų žymės – kažkas labai rūpestingai viską sutvarkė, palaistė. Čia kaip ateiti į ką tik išvalytus ir išvėdintus namus – nuostabu. Tiesa, rododendrai dar nežydėjo, kai kurie smarkiai apšalę, bet jokia bėda.

Labai gerai sugalvota, kad gali nupirkti sode suolelį, t.y. ant lentelės išgraviruojamas užrašas, kas ir kam suolelį dovanoja, kieno atminimui jis skirtas. Tų suolų taip pat gausu – visapusiška nauda ir lankytojams, ir „užsakovams“, ir pačiam sodui, žinoma.

Mūsų didžiąjam vaikui labai patiko keliauti su žemėlapiu, kuris yra nupieštas ant sodo bilieto. Aplankėme visus namelius ir tiltelius, kurie tik buvo pavaizduoti jame. O tų namelių tikrai ne du. Taip pat meninės instaliacijos, kurias galima liesti, suptis, tyrinėti.

O kur dar galimybė pavėpsoti į žirgus! Ir kai manėme, kad geriau negali būti, nes esam visur išlandžioję, išlaipioję, iki soties prisižiūrėję labai gražiai sukomponuotų gėlynų ir želdynų (labai daug sužinojome užsukę į dirvožemį valančių augalų kampą), tada išgirdome muziką, o kur muzika, ten mugė. 

Namo parkeliavo keli sukulentai ir kaktusai. Vis tiek negana.

Pabaigai: aš vis vaikščiojau ir džiaugiausi, kad sode pilna žmonių, kad viskas taip išdalinta erdvėmis, kad vieni kitiems netrukdo, kad kol vieni švenčia, kiti gali snausti, lesinti nieko nebijančias antis, lakstyti labirinte ar užsiropšti ant stogo ir apžiūrėti sodą-galeriją. Nors šiuo metu žydi ne itin daug kas, bet gerai matoma paties sodo ir želdynų struktūra, iš to galima pasimokyti, bandyti pritaikyti ir savo kieme. Mačiau labai gražią interpretaciją, kuria rūpinasi geri žmonės. Ir nesvarbu, jei tai tebūtų tik iliuzija – ji puikiai veikia.

P.S. radau kai ką, kas priminė Findusą su Petsonu:

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.