Tinklaraštis apie sodą, augalus, knygas ir visą žalią buvimą.
Atsimenu patį pirmą kartą, kai mes žiemą su mažu sūneliu glėbyje išėjome į mišką pasivaikščioti. Juokai vieni – maždaug 2 metų piktas apmuturiuotas mažulis visa gerkle rėkia, kad neis, atsisako, prieštarauja. O mudu su vyru velkam jį miško keliuku ir patys nežinom, kur nueisim. Tą popietę namie buvo taip blogai, karšta, negera, kad nutarėm pabėgti […]
Kai sūnus dar buvo mažutis, mudu išeidavome net rudenį pareigingai kasdien bet kokiu oru pasivaikščioti. Tylu, tuščia aplink, sutikdavau tik vieną dėdę, kurio vardo lig šiol nežinau. Šis, panašu, anksti į pensiją išėjęs vyriškis vis ką nors veikdavo mažučiame savo sode. Na, labai mažučiame. Mudu pamatydavom vienas kitą ir pasisveikindavom abu užsikirtusiais balsais – taip […]
Ar teko matyti puodynę, į kurią lengvai telpa balionėlis, ir ne bet koks, o žalias? Teko? Man taip pat. Ar pameni mano pasakojimą apie Rimą ir jo dubenis bei paveikslus? Tai štai, į juos taip pat viskas telpa. Aš žiūriu vasaros nuotraukas iš Rimo ir Astos sodybos, o šalia pūpso dubuo su rudeniniais obuoliais. Ir […]
Seniai seniai dirbau knygyne, ir kai sekmadieniais visai nebūdavo, kas veikti, aš skaitydavau knygas apie sodą. Viena iš jų – tokia mažutėlė – buvo apie ūksmingą, pavėsių sodą. Tuo metu ne sodas buvo galvoj, bet idėja, kad jame gali būti atsižvelgiama į tai, kaip šliaužioja pavėsiai, man labai patiko. Mūsų žalias namas atsirado tik dabar, o per dešimtmetį […]
Kai dar neturėjome vaikų, su vyru žiūrėdavome daug animacinių filmų ir į lentynas krovėme vaikiškas knygas. Net studijuodama, stengdavausi tarp rimtosios literatūros būtinai įterpti vaikiškos. Kodėl? Nes ji laiko dabarties akimirkoje, o emocijos – gyvos, spontaniškos, tikros (vos pajutus bjaurią didaktiką, infantilumą ir dirbtinumą, tokia knyga keliauja lauk). Vis nustembu, kad sutiktos pradinių klasių mokytojos ar darželių […]
Užsidedu mažąją ant pečių ir patraukiame siaurais sodų takeliais. Visur bruzda, klega, kopėčios atremtos į obelų viršūnes, kiemuose išrikiuotos obuolių dėžės ir maišai. Prie vartelių džiūsta moliūgų galvos ir svogūnų pynės. Tarsi paskubomis viskas renkama ir kraunama. Primena mažytę, sezoninę evakuaciją. Man smalsu apžiūrėti tuos kelionės laukiančius išvykstančius – įsirpusiais šonais, be galo švelniai nuskintus ir peržiem […]
Įbūti, įsėdėti, krapštytis avietyne, tūpčioti aplink ybiškes ir nusideginti rankas su čili – mano gražiausia svajonė. Bet iki jos einu diena po dienos ir vis negaliu pasiekti. Viena koja viena ranka, kita pusė gaudo į purvyną nutarusią prigulti mažulę. Manęs klausia, ar nenuobodu namuose „vienai su vaikučiais“… Pirma, niekad nebūnu viena, antra, to vienumo dažniausiai […]
Kings Krosas (King‘s Cross) – Londono rajonas, garsėjantis savo didžiąja geležinkelio stotimi. Estetikos čia mažoka, nes jis visas išvagotas bėgių, aplink – pramoniniai objektai, didžiuliai kranai, ūžia technika. Būtent čia labai kūrybingai įkurtas bendruomeninis sodas, pavadinimu „Skip Garden“. „Skip“ šiuo atveju – didžiulis konteineris, kuris mums paprastai asocijuojasi su šiukšlėmis ir blogu kvapu. Kuo čia […]
Nutiko taip, kaip „Žydi žaliuoja“ gavo progą parašyti apie savų, mylimų ir artimų bendrą buvimą žurnalui „Mano sodyba“. Progos nesimėto, tad sėdom su visais rykais kykais ir patraukėme Šilutės kryptimi. O ten mūsų laukė Asta ir Rimas. Pakeliui tiek pievų, tiek žolynų prisižiopsojom, nes, kai važiavom, saldžiai sirpo liepos mėnuo. Astą ir Rimą pažįstame iš anksčiau, […]
Vakar namų terasoje buvo rankomis persiūnamas švarkas, ant pakabų preciziškai kabinami visi rytui reikalingi drabužiai, gėlės miegojo tamsiausiame kampe… Šiandien visi anksčiau išritinti ir koše pavalgydinti… Esu iš tų, kurie kalėdines dovanas pradeda ruošti spalį, kai lauke pats gerumas rinkti gamtinę medžiagą. Viską darau tyliai ir slapta, nes taip diktuoja pelėniškas būdas. Todėl labai stengiausi […]