„Žydi žaliuoja“ istorija prasidėjo juk visai neseniai. Ir staiga. Sodas apgaubė visą buvimą neprašytas, bet gelbėjantis. Nuo ko? Nuo kasdienybės nerimo ir tuštumos.
Aš Tau pasakojau, kad viskas prasidėjo, kai su visais rykais ir kykais atkeliavome čia gyventi – į savo rausvą apšepusį namelį Meškos užausio dauboje, kur neužpučia vėjai ir saulė pasislepia truputį anksčiau, užleisdama vietą ilgiems šešėliams. Tada augo mažytis sūnus, dienos buvo ilgos ir lėtos. Prieš tai dirbau knygyne ir rašiau magistro darbą, dar truputį tvarkėmės namelyje – neatsimenu to laiko, nes nuolat bėgome. Ir staiga tyla. Gausybė vienumos. Ji atsistojo priešais ir pro ją vargiai ką galėjau matyti. Džiaugtis taip pat.
Štai tada manęs gelbėti atėjo sodas. Kartą mes nuvažiavome pas Draugę, kuri apsigyvenusi senoje sodyboje, ją po truputį prijaukino ir atsirado ne sodas, o sodo kambariai. Vaikštant po tuos kambarius kažkas manyje trakštelėjo, ir grįžusi savo aptvertame stačiakampyje pradėjau matyti augalus. Tiesa, labai mažulyčius ir įspaustus į patį kampą.
***
Mes pasirenkame savo autoritetus. Maniškiai dažniausiai būna neabejingi ir žaliam buvimui.
J. R. R. Tolkien man imponuoja savo preciziškumu, atsakingumu, nes mes juk žinome, kiek ir kaip jis tobulino savo romanus, koks reiklus buvo teksto materijai ir sau, ir studentams. Taip, jis buvo grubus, dažnai suirzęs ir nepatenkintas, nes pavargęs ar nematantis prasmės.
Ir dar jis slėpdavosi sode ir tose savo knygose: nuo rūpesčių, karo ir kvailių (mano interpretacija nebūtinai turi būti tiesa ar sutapti su Tavąja).
Bet tik pažvelk, koks jis laimingas ir ramus, žvelgdamas į savo šiltnamio turtus ar sodą. Kartais norisi, kad viskas būtų normaliai ir stabiliai. Negali sutvarkyti šalies politikos, ekonomikos,bet gali padaryti tvarką šiltnamyje, tada atsikvėpti ir bent akimirką patikėti, kad vyrauja tvarka – normali, rami, žalia.
Žinoma, kita yra B. Potter. Pirmiausiai pamačiau jos iliustracijas, tada filmą apie ją, tada perskaičiau daugiau biografijos duomenų, tada radau knygą apie jos žalią buvimą. O tada tas kotedžo tipo sodas tapo gražiausia, kas gali būti, nes tai jos pačios, visa ji pati. Turbūt nesiginčysi, kad tai būta itin jautrios aplinkai asmenybės. Bet ji buvo nepaprasta tam laikotarpiui – dirbanti, vieniša moteris. Kaip tokios klausys samdiniai, jei ji mažų mažiausiai atrodo kaip keistuolė? Tam reikia griežtos rankos. Bet nuostabu, kad ta pati ranka gali ir būti tokia švelni.
Nuostabu stebėti, kaip kito Beatričės iliustracijos, kaip abstraktėjo (nusilpusios, vos bereginčios akys nebegalėjo įžiūrėti smulkių detalių). O sodas ir ūkis buvo jos prieglobstis, jos karalija, kur ji galėjo veikti, ieškoti, mąstyti, o vakarais išsitiesti visu ūgiu, užmerkti pavargusias akis ir matyti visą žalią, spalvotą buvimą – žiedus ir pumpurus, šakeles ir šaknis, vabalus ir kitus gyvius.
Šiandienos savo pasakojimą baigiu nepaprastų vyrų vienos dienos nuotykiu. Grupė THE BEATLES buvo pačiame savo karjeros pike. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl gerbėjus buvo apėmusi psichozė – nuotraukose žmonės rauda, matydami savo dievaičius. O šie, regis, pervargę ir vos gyvi. Tai buvo 1968 m. liepos 28 diena, kuri gerbėjams žinoma, kaip „Mad Day Out“ (pažodžiui „Beprotiška išvyka, laisva diena“ ar pan.). Tądien jie daug kur pabuvojo, bet gyviausi man jie čia. Matai tuos ieškotojus, atbukintus dėmesio, vidiniam chaose, bet čia piliarožės ir kiniškos plukės pačiame Londono centre juos atgaivina. Bent mano akys nori tuo tikėti. Ir aš joms netrukdysiu.
PABAIGAI: žalias buvimas mane išmokė, kad nors ir kaip norėtum patikėti, jog gali sukontroliuoti, visa, kas žalia, veikia savaime. Gali nervintis arba priimti. PRIIMTI!
Iliustracijos: 0/1-3/4/5/6/7/8/9/10-12
