Šią vasarą žalumo su kaupu. Kaip gerai! Dėl žalio buvimo pastebiu sau naujus dalykus. Kai esu minioje, galiu iki soties stebėti žmones. Bet ne stebėtis, kraipant galvą, girdi, kaip šitaip ir taip galima. Ne, žmonės labai mieli, kai nori būti gražūs. O rūmų parke juo labiau.

Tai pastebėjau Palangoje, grafų Tiškevičių rūmų rožyne. Prisipažinsiu, man net pačiai galvoje suskambo sonatos. Nugara išsitiesė, nesinorėjos nei kalbėti, nei klausytis. Tik būti.

Keliaudami nuo jūros žmonės su krepšiais ir skėčiais dažniausiai į rožyną neužsuka. Jie viską pasideda ten, kur apsistoję, pasipuošia vakariniais apdarais ir gražiai šeimomis ar poromis eina pasivaikščioti – lėtai, svajingai.

Saulėtą vakarą be vėjo rožės išskleidžia visą aromatą, žmonės išsitiesia, plačiau atmerkia akis, meiliai šypsosi ir pozuoja prie sodriai raudonų rožių. Man, lyg pelei šmirinėjant aplink, vis galvoje mintis: „O kur paskui tos nuotraukos? Širdžiai šildyti?“ Širdžiai, kaip gi kitaip.

Fotografavimasis prie gėlynų – labai įdomus. Galbūt dėl to, kad pati pozuoti ir specialiai fotografuotis aš nejaučiu malonumo. O čia, rūmų rožyne, moterys prie veido meiliai glaudžia žiedus arba grakščiai prisėdusios prie fontano lyg deivės semia vandenį. Vyrai fotografuoja ir… Nežinau, ką galvoja vyrai. Jie fotografuoja.

Aš stebiu, kaip kasmet Palangos parkas gražėja, kaip aplink rūmus atnaujinami gėlynai. Apie tai, ar pavykę augalų struktūros ir spalvų deriniai, lai kalba specialistai. Man labai gera būti mėgėja. Aš matau, kad žmones džiugina gausa ir sodrios spalvos. Juk gerai, kad yra, kas prie jų fotografuojasi – taip jie išlieka. Tikiu, kad estetiška aplinka, tebūnie tokia rūmiškai pasaldinta, rožėmis prikvėpinta, bet skatina tą vakarą šeimas kalbėti tyliau, apkabinti stipriau, o grįžus namo, į savo miestus ir miestelius, pasodinti arbatinių, Ostino ar kitų rožių. Bent jau mane tai įtikino. Tik mano rožės atkeliauja iš Sibirkos rožyno – numyluotos.

Ar Tu šiemet jau fotografavaisi prie didelių gėlynų? Gal kartais man pavyko Tave nufotografuoti?