Mes lietaus visai nebijom, ne ne ne…

Bijok nebijojęs, bambėk nebambėjęs, o kritulių bus tiek, kiek bus. Žinoma, lengva man kalbėt, kai pas mus smėlis ir visas sklypas – į pakalnę. Bėgo nubėgo subėgo susigėrė. Nė vaikams neliko ko pataškyti. Bet gerai, kad rado ką karutyje, apversto kibiro dugne, šuns iškastoje duobutėje, kastuvo linkyje. Tekšt tekšt!

Šiandien nuo ryto oras kvepia skalbiniais, nes visos kaimynės aplink švarinasi. O skalbiniai juk turi kvepėti… Kiek ilgiausiai? 7 dienas? Paskui, žinoma, kvepia nuotekų vanduo ir žuvys, kurios tame vandenyje.

Apėmęs toks saulėtas, įsirpęs tingulys. Kad nė geriausių sodų vaizdo įrašai nebedomina, tik sūpuokis hamake, valgyk žirnius bei agurkus ir snausk.

Apėjau žolynus – lygiai tokios pat nuotaikos – sotu, šilta, ramu. Kam reik, tegul dūzgia aplink.

Štai jis – mūsų žalias namas, snaudžia įšilęs.

Pameni, kaip nykštukas ieškojo namelio, o namelis nykštuko? Tai va, mudu pagaliau radome vienas kitą. Pasaka čia:

Tai nesitęs amžinai, bet lai neskuba. Aš Tau siunčiu spalvoto tingulio, apsigaubk ir snaudžiam.

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.