Gražus pabudimas balandį

Kai pradėjau rašyti čia, žinojau, kad nelaužysiu liežuvio lotyniškais augalų vardais. Lygiai taip pat, kaip recenzuodama knygas pamirštu net pagrindinių veikėjų vardus, todėl juos dažniausiai užsirašau pieštuku priešlapyje. Jei galiu nelaikyti galvoje, o šiuo atveju, galiu, tai būtinai taip ir padarau.

„Žydi žaliuoja“ yra mano priešlapis, kuriame užsirašau tai, ką tikrai pamirščiau. Šių metų pavasaris atnešė gražių, svarbių patyrimų. Tiksint paskutinėms kalendorinio balandžio valandoms, aš tyloje galvoju, kodėl kai kuriems žmonėms apskritai esu reikalinga, t. y. kam jie taip stengiasi rodyti, kad bendrauja, nors būtent tomis oficialiomis pastangomis stumia tolyn nuo savęs. Vaikystėje su tokiais nežaisdavau ir išeidavau namo. Dabar ne visada taip galiu.

Tenka patirtys, kai saviems, regis, kurie turėtų būti saviausi, prireikia oficialių kvietimų, kai kiekviena proga reikalaujama grąžinti kažkada gautą meilę. Čia pat, aplink, vyksta toks didis budimas, todėl nenuostabu, kad tie, kuriems artimesni priplėkę kambariai, gūžiasi ir, tarsi ko pabūgę, bando desperatiškai įbrukti savo tvarką. Nereikia bijoti nubusti: atsiduodi lyg tėkmei, susiliejimo su visuma nė nepajauti, tiesiog esi.

Nežinau, kodėl tokiu gražiu metu žmonės aplink nutarė padraskyti sau širdis. Bundama ir taip? Galbūt. Kiekviena proga kartoju garsiai, kad su medžiais, augalais, gyvūnais ir mažais vaikais man lengviau: jie yra ir to pakanka mums būti kartu. Nėra išvedžiojimų, emocinių manipuliacijų, mykimo ir išsisukinėjimo, kai nedrįsta ko pasakyti tiesiai. Šitie žmogiški jusliniai viražai dažniausiai išmuša iš pusiausvyros ir aš atsitraukiu toliau.

Balandis vėl ir vėl moko nuolankumo – tylaus, gilaus. Nes nė vienas, absoliučiai nė vienas konfliktas nėra to vertas. Kaskart užgniaužiu prieštarą ir kaip šaknis apeinu akmenį. Per gražus buvimas smirdėti kambariuose, pilnuose daiktų. Maniškiai, beje, tebepilni daigų. Šiemet jų daug. Bet jie, regis, saugo nuo visko, kas racionalu ir sterilu, apskaičiuota ir patikrinta. Šokinėju ir kvykauju viduje, nes tas gyvumas nepaaiškinamas, nepagaunamas. Kiekvienam sodininkui jis atpažįstamas. Ir nesvarbu, kuri prisipirks daugiau sėklų, ar kurios kardeliai bus ryškesni. Man svarbu, kad Tu esi žaliame buvime, kad Tavo akys pilnos saulės, kad Tu panyri į tą gyvybę ir joje ištirpsti. Tada būnam ir tiek.

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.