Amžinas šviesos žaidimas

Su vaikais esu gimusi gegužės pabaigoje. Tiek žalumo aplink, kad viso nesugerti. Čia prieš lietų kyla didžiuliai debesų kalnynai ir čia pat už jų – akinamai ryškios šviesos properšos. Mūsų dauba ošia nuo ją supančių aukštų medžių, todėl gyvenimas primena lizdą. Čia daug paukščių, mažai žmonių.

  Rododendras ‘Cunninghams White’

Ir per dienas, dirbdama namuose, aš galiu stebėti, kaip vėjas žaidžia su skalbiniais, kaip pernakt suveši veja,  kaip voverę vaiko šarkos. Mano šunys net naktį pažadinti visad pasiruošę žygiui. O mažajai dukrai geriausias žaidimas – darže. Aplink, lapijose, toks gražus šviesos žaidimas. Kai jį stebi, suvoki, koks jis amžinas.

Kasdien atvažiavusi pasiimti sūnaus iš mokyklos, neskubu išlipti: apžvelgiu aukštus medžius šalia – kaip  jie šnara ir mirga šešėliuose, kaip viskas kvepia saulėtą ar lietingą dieną. O čia pat, už tvoros, sutupdyti klasėse spurda tikri špokai – jiems taip nekantru skristi. Greit, jau labai greit. Ir dienos išsitęs iki nakties, ir užmigus jausim vandens vėsą.

Snapučiai (Geranium phaeum) ‘Springtime’

Šiandien sodinau moliūgų ir likusių kukurūzų daigus, o nugarą merkė šiltas pavasario lietus. Dukra su močiute šapinėjo aplink, taukšdamos po skėčiais. Ir nė vienai nesinorėjo slėptis viduje. Sodas toks gražus, kai nulyja, toks gražus, kai giedra, toks gražus, kai šviesa įsisuka žaisti, o tu paskęsti tame žalume.


Melėsas ‘Little Spire’. Maniau, kad bus iššalęs. Gerutis, atžėlė vešlus.

Dar paskaitykite čia

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.