Atsikartojantis ciklas

Pastaruoju metu vis regiu tą pačią pasikartojančią gyvybės medžio struktūrą: nugeltusiuose augaluose, belapiuose medžiuose, žmoguje. Žvilgsnis į jų viršūnes ramina.


Diemedis – vienas mylimiausių augalų. Matydama vien jo nuotrauką, atsimenu kvapą. Su niekuo nesumaišomą.

Bambukaitis, lūkuriuojantis antros žiemos.

Po truputį vėl bandau sutelkti dėmesį į vidinę tylą, stebėti išorinius pokšėjimus ir traškesius. Bet kokie bandymai čia pat gražiai išbandomi. Vienas didžiausių turbūt – arčiausiai esantys žmogeliai, kurie nori gyventi amžinoje šventėje. Ech, gaila, kad tas šventes ne tik reikia suorganizuoti, bet ir paskui plauti indus bei nurinkti dekoracijas. Manyje tūnanti tvarkytoja be paliovos bamba, girdi, vėl išsipliekė per kambarį, o kam paskui teks tvarkyti… Ne visada, oi ne visada pavyksta ją nuslopinti, nes tai pagrindinis užsiėmimas taip brangiu laisvu laiku – kai šventės dalyviai pagaliau užmiega.

Jei kas paklaustų, manoji šventė būtų labai paprasta: palikus namus švarius, rasti namus švarius.  Galvoju, o gal viską suklijuoti superklijais? Suklijuočiau ir eičiau toli toli su šunimis, kur nebūtų automobilių, nei kelio ženklų, nei miškovežių. O paskui grįžčiau vakare į tylius namus ir skaityčiau visas penkias šiuo metu pradėtas knygas. Bet tai graži iliuzija, tyčia ją čia užsirašau, nes dabar yra kita gyvybės ciklo dalis, kai namai knibžda ir visi nori pabūti šalia. A, ir dar toje idilėje norėtųsi tyliai klausytis muzikos. Šiuo metu galvoje nešiojuosi ragas – senuosius kūrinius, kurie pulsuoja amžinybe. Tai primena, dėl ko tebeegzistuoja gyvybės medis, ko verti visi troškimai ir aistros.

 Baltašaknių metamorfozė.

Sode, tarp ūkiui mirkbetišmestnegaliu būtinų daiktų ir įvairių tvorų tebešnara žolynai. Vakar juos išguldė pirmasis sniegas, ir išėjus į lauką permirkom visi per kelias minutes – lyg su visais kombinezonais būtume sulipę į vonią. Sėdėjau paskui šiltai namuose, žiūrėdama, kaip snyguriuoja. O šiandien vėl įtykinusi ten pat, pro langą iš toli pamačiau tvenkinyje žvejojantį tulžį. Žinojau, kad nepavyktų niekuo juo užfiksuoti, taigi tik akimis stebėjau neįprastai žydrą siluetą, kuris staiga stryktelėjęs į vandenį, išnėrė su laimikiu snape. Jausmas lyg kažkas nematomas būtų padovanojęs mažutį, bet su tokia meile išlankstytą origami. Stebuklai čia pat.

Tangutinė raganė.

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.