Prieš gimstant vaikams visad buvau „sušala“ (vyro naudojamas žodis), todėl net mažiausias šaltis stingdydavo iki skausmo. Nematydavau jokio grožio šarmotame miške nei smagumo traškinant apledėjusį sniegą. Kažkas pasikeitė fiziologiškai, ir šaltis nebėra baisus, be to, atsiradus vaikams ir šunims, švilpti į mišką – vienas malonumas.
Dabar rašau, o pro langą matau šarmotą sodą. Pačiame jo gale – naujai išpilti tvoros pamatai. Valio! Vienu nesusipratimu bus mažiau, o didysis gėlynas pavasarį sulauks kapitalinės pertvarkos. Augau tam viduje labai pamažu. Nebijoti didesnių mastelių, manau, padėjo visos po truputį. Tarp savo įkvėpėjų, esančių šalia, įvardinčiau Auksės „Garden Stories“, Aistės „Gėlėta smėliadėžė“, ir Audronė Eidukaitė (to ji dar pati nežino). Matydama Auksės ir Aistės gėlynus gyvai, dar kartą patikėjau, kad jei norisi efekto, tėra tik „didesnis teptukas“. Tyrinėdama senas britiškas sodų knygas mokiausi, kaip lengvai ir grakščiai kurti ne tik spalvų, bet ir struktūros potėpius, kaip atkartoti kompoziciją ciklais. O dar reikia nepamiršti, kad žydėjimas vyktų kuo ilgiau ir, žinoma, estetikos šaltuoju metų laiku.
Istorija su Audrone nutiko visai neseniai: ryte, išleidusi šeimą ir sėdusi peržiūrėti tądien laukusių darbų, atsitiktinai pamačiau Audronės sodybos želdynų nuotraukas. Visa sukomponuota lengvai, puriai, spalvingai. Smagiausia tai, kad vienu kartu gali matyti, kaip gėlynas keičiasi visus metus, bet nepraranda struktūros ir grakštumo. Vien su pižama pradėjau mintyse struktūruoti būsimąjį gėlyną. Manau, tai, kas tuo metu vyko, ir yra tikrasis įkvėpimas. Čia pat, darbo knygoje, susirašiau visus varpinius augalus, kuriuos norėčiau matyti ar pagausinti, suskirsčiau juos pagal aukštingumą ir zonas. Pažiūrėjus į mano juodraščius, nelabai ką būtų galima suprasti, bet aš tame jau matau struktūrą. Nuostabiausia, kad planas nuolat pildomas. Gegužės mėnesį, tikiuosi, viskas ras savo vietas.
Pasiryžau, žaidimus su vienmetėmis gėlėmis paliksiu daržo zonai, nes būtent ten auginu kitas skynimui skirtas gėles. Nesu tikra, ar toliau žaisiu su patagoninėmis verbenomis ir kleomėmis. Man patinka jų žiedynai, netgi labai, bet tas jų grožis atsiskleidžia ne kasmet, be to, šiemet kleomės vertė visus užtvarus ir augo horizontaliai, nustelbdamos viską apačioje.
Aš spirgu? O taip, nes spalį, kai paskutinį kartą čia rašiau, nebegalėjau nė pažvelgti į sodą, nei į jokią su tuo susijusią informaciją. Buvau persisotinusi ir sąmoningai atsisakiau dviejų darbų, susijusių su augalais. Ar gailiuosi? Ne, nes jokiu būdu nenorėčiau, kad žalias buvimas būtų paverstas darbu. Man patinka mudviejų artimas, tylus bendravimas. Patys sau, supranti?
O kol kas man labai smagu medžioti šviesą namuose. Neseniai manęs paklausė, ar man neatsibosta namuose. Dažnai dienos pralekia įkišus nosį į kompiuterį, todėl labai džiaugiuosi, kai galiu juose tiesiog būti, o šie du snukiai visada būna kur nors šalia.
Visai pabaigai: čia paskutiniai „Gėlininko darbai“ žurnalui „Sodo spalvos“. Juos gali rasti gruodžio mėn. numeryje. Nežinau, kada spėjo tie metai pralėkti, bet man jie – žalesni nei bet kada.
