Didžioji vasaros kelionė (2 dalis)

Man patinka vėju kvepiantys vaikų plaukai, šalti rytai, kai reikia apsimauti kojines ir išsitraukti megztinį, kai šunys, pakilę iš šiltų guolių, tingiai rąžosi prie durų uosdami vidun sklindančią vėsą ir delsia lįsti laukan.

Tik dėl šios su trenksmais atskriejusios vėsos aš sėdau baigti pasakojimo apie vasaros kelionę į Daniją, į „Lego“ karalystę. Pameni, sakiau čia, kad išankstiniai nusistatymai dėl tų mažų, basas pėdas traumuojančių plastiko kaladėlių man gerokai vožtelėjo kakton, nes „Legoland“ nei „Lego House“ nėra plastiko plynės. Atvirkščiai, jose labai rūpinamasi žaluma. O „Lego House“  būtent gamtą akcentuoja kaip neišsenkantį įkvėpimo šaltinį.

Į „Legolend“ parką geriausia eiti dviem atvejais: jei labai mėgsti suptis arba turi ne per dideliausių vaikų (iki 12 m., sakyčiau), nes būtent čia galima išsibėgioti, išsimakaluoti, pastovėti eilėse, sušlapti ir vėl išdžiūti. Gražu tai, kad visi čia dėl tų savo vaikų ir eina, todėl šypsena didžiulė, pasiruošta visai dienai siautulio. Vos įžengus pasitinka turbūt dažniausiai visur matomas „Lego“ miniatiūrų parkelis su plaukiojančiais laiveliais, pakeliamais tiltais ir pan. Mums labiausiai patiko, kad vandens kanaluose plaukiojo gyvos didžiosios antys, ir sumaniusios tūptelėti miniatiūriniame oro uoste būtent tai ir padaro. Dar svarbu, kad visa augmenija miniatiūriniuose miestuose – gyva, ir ja kruopščiai nuo pat ryto rūpinamasi. Viena akimi stebėjau sodininkų kuopelės darbą – smagiai viskas karpoma, šluojama. Ir darbo jiems netrūksta, nes visas parkas padalintas į temines dalis, atskirtas apželdintomis zonomis su labirintais, vandens telkiniais, tiltais, dideliais gėlynais.

Prisipažinsiu, kvapą iš tiesų gniaužtelėjo labai estetiškai sukurtas „Lego House“, kuriame vietą ras visi. Pirmiausiai paties pastato architektūra: jį sudaro neva iš kaladėlių sudėtos skirtingų spalvų terasos, kylančios į viršų. Kopiant laiptais patenkama į vieną po kitos ir išsižiojama: ten puikuojasi, regis, taip paprastai padarytos, bet tokios dailios karstynės, sūpuoklės. Iš pradžių bandžiau tai užfiksuoti, paskui padėjau visas kameras ir… Ėjau suptis.

Aplink muziejų pradėtas kurti natūralistinis želdynas, tačiau vasaros karštis – menkas padėjėjas. Apžiūrėjau „išlikusius“ žolynus – bus nuostabu, tik luktelėkim. Todėl Tau ir nerodau arčiau. Gal, kai Tu ten būsi, parveši man vešintį paveikslėlį. Gerai?

Na ir pagaliau užeikime vidun. Namą tarsi laiko didžiulis „Lego“ medis, ant kurio lajos įsikūrę miestai ir karalystės. Čia pat, viduje, taip pat į viršų stiebiasi didžiuliai gyvi medžiai, įtaisyti metaliniuose konteineriuose.

„Lego House“ nuostabiai paprastai  žaidžiama šviesa ir spalvomis. Nors jos čia – sodrios, tačiau pro įvairias nišas į vidų krentanti šviesa jas sušvelnina ir keičia erdves. Šiame name viskas apie kūrybingumą ir pagarbą gyvajai kūrinijai. Nė kiek neperdedu. Kur kitur vaikams siūloma sukurti svajonių gėles, plaukiančias varles, pastatyti miestus, kuriuose būtų pusiausvyra tarp gamtos ir žmonių veiklos. Tiesa, tik čia teka kaladėlių krioklys ir miestai telpa salėse.

 

Aš stebėjau vaikus ir suaugusius labai gražiai žaidžiančius kartu. Kai kurie iš to žaidimo atsiradusių kūrinių pagarbiai saugomi lentynose. Man, kaip sodo pelei, gražiausi šie:

Kūrybingas, laisvas, šviesus žmogus „Lego“ name atras, ką veikti, iki pat vakaro. Svarbiausia, tai vieta, kur viskas tarsi pasimiršta, laikas išsitęsia ir tiesiog būni vaikas su kitais vaikais.

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.