Tai panašu į mišką

Seniai seniai dirbau knygyne, ir kai sekmadieniais visai nebūdavo, kas veikti, aš skaitydavau knygas apie sodą. Viena iš jų – tokia mažutėlė – buvo apie ūksmingą, pavėsių sodą. Tuo metu ne sodas buvo galvoj, bet idėja, kad jame gali būti atsižvelgiama į tai, kaip šliaužioja pavėsiai, man labai patiko.

Mūsų žalias namas atsirado tik dabar, o per dešimtmetį (tiek mes makaluojamės sodelyje) aplinkiniai medžiai gerokai ūgtelėjo, ir net kaitri vasaros saulė netrunka užkristi už viršūnių. Man patinka pavėsiai – tysoti kur po obelim ir stebėti, kaip saulės apšviesti juda žolynai, kaip po žiedus bruzda vabzdžiai. Bet aš gi geriau pavėsyje. Kaip varlė? Būtent.

Pro kol kas laikinus ir negražius vartus dabar matyti soruolių šepečiai, žemai stirkso eraičiniai, stebiu, kaip patinka augti melėsams ir tangutinei raganei bei sausmedžiams. Žolynai atkartojami nedideliame rododendryne kairėje. Viskas pasodinta šiemet. Plečiasi, gyva. Bus labai įdomu stebėti juos žiemą. O pavasarį, jei viskas gerai, pripildyti tuščius tarpus, kai jau matysiu, kaip viskas vyksta.

Tai turėtų būti panašu į mišką. Bent truputėlį. A? O žiedai ir sodrios spalvos yra pačiame sodo gale, kur šalia matyti maži sodo nameliukai.

Tikiuosi, Tau viskas gerai, turi kada įkvėpti vėjų atneštų žemės kvapų, pamatyti, kaip viskas kinta, rodos, pernakt. „Žydi žaliuoja“ pamažu įrudenėja. Išvirsiu 12 l aviečių uogienės ir migsiu.

Dar paskaitykite čia

2 komentarai

  1. Kišeninis miškas. Nykštukams. Ir varlėms, aišku.
    O tu „Paslaptingą sodą“ mėgsti, ar nelabai? Niekada nenorėjau sodininkauti, bet prisiskaičiusi tada, paauglystėje, ėmiau nešiotis sinavadų sėklas. Et, reikės ir dabar po langais pabarstyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.