Kol lyja, žiūrėsiu animacinius filmus

Kai dar neturėjome vaikų, su vyru žiūrėdavome daug animacinių filmų ir į lentynas krovėme vaikiškas knygas. Net studijuodama, stengdavausi tarp rimtosios literatūros būtinai įterpti vaikiškos. Kodėl? Nes ji laiko dabarties akimirkoje, o emocijos – gyvos, spontaniškos, tikros (vos pajutus bjaurią didaktiką, infantilumą ir dirbtinumą, tokia knyga keliauja lauk). Vis nustembu, kad sutiktos pradinių klasių mokytojos ar darželių auklėtojos, ar tik būsimos pedagogės taip menkai domisi vaikų literatūra, juk tai raktas pažinti ir suprasti vaikus, prisiminti savo potyrius ir ugdytis empatiją. Sakysit, tikrai ne visos tokios. Kokia laimė!

Kai sūnus lankė priešmokyklinę grupę, auklėtojas supažindinome su japonų animacijos studija „Studio Ghibli“ ir vienu iš pagrindinių jos įkūrėjų bei animatorių, legendiniu Hayao Miyazaki. Tai be galo kūrybinga ir savita asmenybė, taip pat neabejinga vaikų literatūrai. Šią lietingą Mokytojų dieną noriu  papasakoti apie vieną „Studio Ghibli“ sukurtą animacinį filmą, kuriam siužetą, remdamasis Mary Norton knyga „Skoliniautojai“ (angl. „The Borrowers“), parašė pats Miyazaki.

2010 m. pristatyta premjera „Arietė iš nykštukų šalies“ (angl. „The Secret World of Arrietty“, japon. „Kari-gurashi no Arietti“). Režisierius Hiromasa Yonebayashi. Filme pasakojama apie mažus žmogeliukus – skoliniautojus, gyvenančius slaptuose namų ar sodybos kampeliuose ir iš žmonių pasiskolinančius tik tai, ko jiems būtiniausiai reikia arba ką randa nebereikalingo.

Pagrindinė veikėja Arietė – 13 metų mergaitė, kuri kartu su šeima gyvena po senyvos ponios didžiuliu namu. Dienomis ji bėgioja po pievas, jai atrodančias kaip milžiniškos girios, ieško įdomių ir kvapnių augalų, tyrinėja, regis, beribį sodą. Lapelių ir žiedų pilnas jo kambarys.

Arietės mama – namų šeimininkė, baikšti, kiek neurotiška, namuose besislepianti moteriškaitė. Tėtė gi stiprus ir drąsus, jis kasnakt, kai žmonės užmiega, eina paslaptingais užkaboriukais į namus ir ieško, ką „pasiskolinus“. Jaukus skoliniautojų būstas, pilnas įvairių smulkmenėlių: spalvotų popierėlių, antpirščių, kamštelių, skiaučių…

Vaikams, o ir didelėms galvoms, šis filmas padeda pabudinti vaizduotę. Vaikystėje visad pliurpdavau, žiūrėdama į dobiliukų pievą, stebėdama vabalus ir skruzdėles. Panirdavau savo pasaulyje ir ilgai ilgai negrįždavau. Ten visada esi saugus. Visada. Arietės pasaulis atrodo toks pats, bet siužetas turi vingiuoti, tad netrukus mažąją šeimą ištinka ne vienas išbandymas. Ir vėlgi – viskas  gerai. Arietė – veikėja, rodanti, kad net jei tektų palikti tuos jaukiai sutvarkytus namus ir išplaukti dideliu arbatinuku – nieko tokio, ne viskas baigta.

Rašytoja Mary Norton sukūrė 6 „Skoliniautojų“ apsakymus ir visuose privertė savo veikėjus kraustytis iš vienos vietos į kitą. Nesunku suprasti kodėl. Užaugo ji dideliame name, Leighton Buzzard – Didžiosios Britanijos miestelyje. Mokėsi internatinėse mokyklose, tad į namus grįždavo tik atostogų. Ištekėjusi išsikraustė į Portugaliją, ten susilaukė 4 vaikų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grįžo į Britaniją, kol vyras kariavo, ji, gavusi paskyrimą, iškeliavo su vaikais į JAV. Po karo vėl grįžo į tėvynę, dirbo rašytoja  ir aktore. Dar gyvenime antrą kartą ištekėjo, dar pasiblaškė iš namų į namus,  ir likusius dešimtmečius nugyveno jaukiame namelyje Hartlande, Britanijoje. Kiek namų ji pakeitė, kiek prisibastė?.. Ir nieko.

Tiesą sakant, man animacinis filmas patinka labiau už knygą. Ypač jautresniu žvilgsniu į gamtą, tiesa, gal kiek saldoku, bet užtat labai švelniu. Man patinka Arietės iki smulkiausių detalių išpiešti namai, didžiulis laukėjantis sodas, žiogai-strakalai, storas, irzlus mergaitę medžiojantis katinas… Yra toks epizodas, kuriame Arietė mamai parneša lauro lapą, o jis tokio didumo kaip ji pati. Pamačiusi mama sako: „Užteks metams“.

Maži žmogiukai, gyvenantys po Tavo namu, tyliai stebintys ir pasiimantys šio bei to – nuostabu? O geriausia, ką gali padaryti – nelįsti ir apsimesti, kad nė nežinai apie jų buvimą. Netrukdyti.

Baigiant monologą, kuris skirtas gal ir Mokytojų dienai, noriu priminti Sahadža jogos mokytojos Šri Matadži frazę, kurią ji kartojo daugybę kartų: „Kiekvienam svarbu tapti pačiam sau mokytoju“. Tad, be viso kito, mokykimės matyti gamtą vėl ir vėl – laukinę, amžiną ir kintančią. Nepamirškime jos įsileisti ir į savo sodus.

Filmas „Arietė iš nykštukų šalies“ pristatomas čia.

Iliustracijos: 1/2/3/4/5/6/7

Dar paskaitykite čia

2 komentarai

  1. Auklėtojoms ir pradinių klasių mokytojoms atrodo, kad vaikų literatūra – tai Gaižauskaitė. O jei reikės ko nors dar, tai paims iš bibliotekos „ką nors pamokančio“.
    Žaviuosi pedagogėmis, kurios sugebėjo aplenkti tą liūną.

  2. Nežinau, Aiste, aš tokių mokytojų nesutikau. Esu girdėjusi, kad kažkur toli toli, bet čia aplink – ne, nesutikau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.