Šiandien ypatinga diena – daugybe milijonų priežasčių. Man tai – Mokytojos gimimo diena, žemės pabudimo diena. Ir kaip tik šiandien patyriau, kad to gyvumo – nesukontroliuoti. Galima bandyti (o esu atkakli), bet niekaip nepavyks. Namuose kas savaitę atsiranda daigyklų ir vazonų. Ir tai, ko peržiem baiminausi, tampa tikrove – visuose tuose vazonėliuose bundančią gyvybę bet kurią akimirką gali pribaigti kitos gyvybės formos: visai ne agresyvios, tiesiog smalsios arba išsiblaškiusios, skubančios ar užsižaidusios. Tekšt! Trakšt!

Kol viriau rytinę košę, dvi darbščios rankytės priskabė hiacintų lapelių ir žiedelių – visas grindis išpuošė. Paklausus, kas tai padarė, gavau atsakymą, panašų į „patys nukrito“.

Išėjus į kiemą radau didelę šaką. Pakėliau ir pradėjome abi keliauti, kamieno ieškodamos. Pasirodo, tai, ką laikiau, ir buvo kamienas – praėjusį rudenį sodinta mažytė obelaitė. Kaltininkai neprisipažino, bet įtariu, kad pasidarbavo didelis šuo, kuriam kaip tyčia norisi kasti ir graužti.

Ir tai tik dalelė visų žygdarbių… O kiek iš mūsų gali pasakyti, kaip gailiai raudojo, matydami pjaunamus didžiulius medžius vaikystėje? Raudojau lygiai taip pat: už visus tuos kadaise matytus medžius, obelaitę ir hiacintus, už visą pasaulio neteisybę, kai žaliam tiesiog neleidžiama augti!

Akimirką visi pritilo, pro debesis išlindo saulė. O manyje ir vėl turėtų atsirasti jėgų viską sušluoti, atsodinti, padėti aukščiau ir pan. Kai vaikas nukrenta, dažnai sakom: „Nieko čia tokio, praeis.“ Bet iš tikrųjų tai veikia priešingai, nes visai ne nieko, tiesa? Tai ir aš šiandien sakau sau: „Nieko nedaryk, nenori, neaugink. Palik viską ir baik.“ O gal ir baigsiu. Imsiu ir baigsiu. Tiesa?..

O čia kaip tik salierai išretinti auga toliau. Ir mažosios paprikos.

O čia – skiautėtasis virbenis (Mina lobata), ilgas, gajus vienmetis vijoklis augalas, kuris papirko Ispanijos vėliavos spalvų žiedais.  O pakeliui į namus kardelių ir lelijų dėžutės. Bet imsiu ir visa tai baigsiu, tiesa?