5 nauji džiaugsmai

Pastaruoju metu savęs vis klausiu, kodėl anksčiau nepastebėjau tokio gražaus šviesos žaidimo. Žinau, daug apie jį pastaruoju metu kalbu, bet tai vienas gražiausių dalykų, kuriuo norisi dalintis. Pradėjau tykoti šviesos, sukančios ratu aplink sodą, ir stebėti, kaip keičiasi augalų spalvos, kaip žiedai krypsta šviesos link. Galiu valandų valandas stebėti, kaip laistyklės lašai leidžiasi ant augalų ir nuberia juos lašais.

Šiemet sode daug baltos ir violetinės spalvos. Savaime taip.

Nuostabiai tyliai pražydo baltosios rožės. Kai kurių nė vardų nežinau, bet jau išmokau, kas joms patinka. Nuostabu, kaip geltonas pumpuras  pražydęs tampa baltas, o vysdamas – švelniai rožinis. Sėkmingai peržiemojo baltažiedės rusmenės, tik dėl sausros jos žemesnės (auginamos šešėlyje – dvigubai didesnės, apie jas kitąkart).

Sodą taip pat papuošiau gervėmis, pamatytomis pas Ramunę ir kurias pagamino floristė Rasa Sasnauskienė. Stypso dabar dvi gražuolės ir žiūri viena į kitą. Tarp levandų paslėpiau taip pat Rasos sukurtas tris putpeles. Bet jas pamato tik vaikai ir patys akyliausi.

Į lauką gegužės viduryje išnešiau visas kambarines gėles, nes taip mudvi su mama visad darome. Tai vienas iš ritualų, po kurio namuose trumpam ištuštėja, o paskui įpranti į žalumą žiūrėti pro langus.

Didysis mūsų šuo moko mėgautis. Kieme jis išsikasė dvi gilias duobes ir guli jose su mažuoju šuniu pakaitomis. Kai duobė atsilaisvina, ten atsigula ir mažasis vaikas: išsitiesia visu ūgiu ir vaidina, kad miega. Smagu išėjus ieškoti šunų ir rasti juos kur krūvoje susimetusius. Bet vos pritykini, kaip mat strykteli ir kiša vėsius snukius artyn.

Kadangi nepasimokiau ir šiemet, saulė nudegino visus lepius cukinijų ir agurkų daigus. Žinau, kad juos reikia pamažu pratinti. Rodos, pratinau – mėnesį kiūtojo terasoje, bet neatsilaikė prieš vasaros saulę ir nubalo. Taigi buvo proga įsmukti į augalų turgų – tų kelių daigų. Ir sutapk man taip, kad mano mylima daugiamečių augintoja tądien kaip tik turguje prekiavo paskutinę dieną – jos sezonas baigtas. Vis pasakojo svajingai apie galimybę pailsėti, susitvarkyti pačios gėlynus ir pajausti vasarą. Paskutiniai čiobrelių vazonėliai, mažutis šalavijas, keli juodgalvių kereliai ir atsisveikinome iki kitų metų. Ėjau, nešina visais daigais ir vazonėliais, tokia laiminga, kad ją sutikau ir atsisveikinau!

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad šitas žydras didelis griozdas gali taip džiuginti! Taip, jis baisiai ryškus, didžiulis, reikalaujantis priežiūros, bet… Jis taip gaivina, taip džiugina. Vakarais, kai visi žiūri filmukus prieš miegą, aš tyliai išsmunku ir mėgaujuos vandens šiluma, o akys mato nokstančius vaisius, ant laidų besisupančius varnėnus. Taip gera, ramu. Savo baloje.

 

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.