Kai esu čia, niekas negresia

Vaikystėje dažnas esam patyręs, kad namuose ne viskas gerai, bet pakeisti nieko negali. Jauti aplinkinių emocijas ir mielai spruktum, bet… Kur? Aš atradau, kad galima nueiti į vaizduotės lankas. Kol nemokėjau skaityti, kurdavau jas sau – su žaislais arba stebėdama knygų iliustracijas. Nuolat kalbėdavau. O išmokusi skaityti išeidavau pas knygas. Ir jau nebebūtinai, kai namuose blogai. Tiesiog tose knygose būdavo (ir tebėra) labai gerai. Ir saugu. Ir dabar, jei pradedu daug skaityti, vadinasi, kažkas išorėje nedžiugina.

Viena iš tų raminusių pasakotojų – Astrida Lindgren. Pirmoji pačios perskaityta knyga – „Mijo, mano Mijo“. Kadangi turėjau vaikystėje tokį sopulį „tečiu“ vadinamą, ta knyga kažką pagydė viduje. Vėliau atradau jos biografiją – kokia istorija! Tada visas kitas knygas. Aš iki šiol matau visas karalystes, miestelius, gatveles, veikėjų portretus. Ir kai esu čia, niekas negresia.

Labai panašius namus stengiuosi turėti savo vaikams – kur žaidžiame ir liūdime, sergame ir sveikstame, kur skaitome skaitome ir einame į mišką. Ir nesprendžiame suaugusiųjų problemų, nes ne vaikams jas spręsti.

Kai pasigendu savęs, pasiimu „Broliai Liūtaširdžiai“, „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, „Emilis iš Lionebergos“, „Meilės aukų gelbėtojai“, „Mes Varnų saloje“ ir visas kitas. Čia šilta, saulėta, ramu, ir visada atsiranda kam pasirūpinti, kai esi per mažas pasirūpinti pats.

O čia galima aplankyti – Astridos namai Stokholme

Ir tai dar tikrai ne paskutinis kartas, kai apie ją kalbu.

Iliustracijos iš: 1/2/3

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.