Grįžusi pradėjau ieškoti, kas jis. Montis. Puiku. Donas. Oi, kaip gerai. Radau net kelių sezonų laidos įrašų. Kai tik mažulis užmigdavo naktimis, aš keliaudavau į britiškus sodų sodus, viską į save sugerdama. Montis pasakojo ramiai, jo kolegos – truputį emocingiau, bet buvo toks nuostabus jausmas – sava, artima, neįtikėtinai naudinga. Nebuvo nei svočios, nei piršlio, kurie tad laksto lietuviškoje laidoje apie sodus.

Nurimau, kai peržiūrėjau visas „Gardener’s World“ laidas. Prasidėjo pavasaris. Užsimojau plačiai ir visko visko prisisodinau. Indeliai ir dėžutės su daigais netilpo mažuose mūsų namuose. Žinoma, kai plačiai moji, ne visad pataikai. Užtat koks įkvėpimas! Mano vyras tik šypsojosi, matydamas, kad man gerai. Kasė ir rausė, kol aš tarškėdama spragsėdama makalavausi aplink.

Vėliau atradau kitas Mončio laidas: „Lost Gardens“, „Big Dreams Small Spaces“, „Around the World in 80 Gardens“, „Great British Garden Revival“, „The Secret History of British Garden“ ir t. t.  Tebežiūriu jas ir dabar.

Ši, kaip ir kitų kūrėjų laidos, padėjo suprasti, ko trūko manyje – idėjos ir gyvo pavyzdžio, kad sodas turi tapti tavo namų tęsiniu – gyvu, organišku, įsiliejančiu į visumą. Kad svarbu įsigyventi sode, darže ar kur bebūtum. Ir dar – kad nėra madų, tendencijų ir pan, kuo privalai vadovautis. Svarbiausia savitumas ir darna. Bet pirmiausiai – vidinė darna, vidinė ramybė. Tik tada pajausi ryšį su žaluma, kuria tau pavesta rūpintis. Ne daugiau. Esi tik prižiūrėtojas.

Tai tikrai ne paskutinis įrašas apie Monty Don’ą. Bet tai pradžia. Kokia buvo ar yra tavoji?

Ir jei ir tu šįvakar pasipuoši, susišukuosi ir sėdėsi prie ekrano su arbatėle, susitiksim.