Kai užaugsiu, noriu būti į Kristiną panaši!

Ši Kristina – pati geriausia, kokią tik galiu įsivaizduoti. Ji iš tiesų ir egzistuoja labiau mano vaizduotėje. Toks stiprus, drąsus, ryžtingas sodų trolis, vardu Kristina.

Iš tiesų tai britų mylima sodų ekspertė Christine Walkden, kilusi ir išdidžiai kiekviena proga tai primenanti – iš Lankašyro (Lancashire). Gimtosios vietos slėniai, apžėlę smilgynais ir krūmokšniais, kedenamais vėjo, beribis horizontas – neatsiejama Kristinos tapatybės dalis.

Šeimoje vienintelė taip stipriai domėjosi augalais. Kaip pati sako: „Visų vaikų kambarių sienos buvo apkabinėtos kino ir muzikos žvaigždžių plakaitais, o maniškės – augalų.“ Pirmuosius augalus savarankiškai pradėjo auginti būdama 10 m., o nuo 12 m. uždarbiavo tvarkydama kaimynų darželius.

Mano pirmoji pažintis su Kristina įvyko netikėtai šią žiemą, kai internete radau jos autorinės laidos „Christine’s Garden“ vaizdo įrašus (deja, įrašų internete nebeliko). Iš viso 2 sezonai po 6 laidas, kuriose gali matyti, kokia yra to vieno, bet jokiu būdu ne vienišo žmogaus kasdiena.

Kristina gyvena viena. Kiekvieną pavasarį ir rudenį jos namų kampeliai prisipildo augalų vazonėlių, daigyklų ir pan. Pati juokais sako: „Kas visa tai ištvertų?“

Man Kristina imponuoja, nes yra ne tik mokslo žmogus, bet ir praktikė. Pelniusi visus mokslų laipsnius, ji teberengia užsiėmimus pradedantiems sodininkams. Apkeliavusi pačius egzotiškiausius kraštus, grįžusi ji parengė publikacijų, pristatymų. Tebevažinėja pas bendruomenes ir dabar. Dirbo televizijoje, laiks nuo laiko vėl joje pasirodo. Taip pat yra parašiusi knygų. Šiuo metu dirba kaip laisvai samdoma lektorė, mokytoja, konsultantė ir mielai prisijungia prie įvairių projektų.

Bet man svarbiausias pačios Kristinos santykis su jos nedideliu pailgu galiniu kiemeliu, pereinančiu į sodą ir daržą. Čia ji spinduliuoja. Turi kelis artimus kaimynus, su kuriais nevengia juokais kandžiai pasireplikuoti, netikėtai apsilankyti ir pasiprašyti kavos. Stebėdama „Christine’s Garden“ aš juokiausi kartu su jais.

Kristina kasdien pasiima savo seną kalytę, pasivaikščiojimo lazdą ir išeina pasivaikščioti takeliu palei upę ir sulaukėjusias pievas (nežinau, ar ta kalytė tebėra gyva, bet mano vaizduotėje – taip). Aš atpažįstu Kristinos žvilgsnyje tą jausmą – laisvės ir tikrumo. Toks pats užplūsta mane.

Esu jį perėmusi iš savo mamos, kuri augo netoli Dubysos, vienkiemyje. Per dienas ji braidydavo po pievas, prisigalvodavo visokių žaidimų. Tyrinėdavo augalius ir gyvius. Iki šiol apie tai pasakoja su tokiu džiaugsmu. Jaučiu, kaip mama atsikvepia, gavusi akis paganyti po tai, kas laisva ir tikra.

Aš bandau įsivaizduoti, kokia yra tos žymios Kristinos diena, kai nežinai, iš kur gauti pajamų, kaip sumokėti sąskaitas, nes esi labai priklausoma nuo kitų (apie tai ji užsimena retkarčiais ir interviu). Tuo pačiu jaučiu, kad ta stambių kaulų, didelės nosies, skvarbių akių ir nenuspėjamų balso intonacijų moteris – neįveikiama.

Kai matau suglebusias, nežinančias ko griebtis, tinginčias moteris, kurios norėtų turėti darželį, bet gi – pasiteisinimai… Manyje nubunda Kristina. Perimu jos bruožus. Ir tik sekundė skiria, kad pasakyčiau. Tik sekundė.

Kristina turi savo blogą, taip pat galima įsigyti jos knygą. Taip pat ją galimą pamatyti ir čia: Glorious Gardens From Above

Kokia sodininkė! Kai užaugsiu, noriu būti į ją panaši! Noriu išdidžiai vaikščioti po savo kiemą, vien žvilgsniu parblokšti besiteisinančius, užsiimančius savigaila. Noriu, net būdama 62 metų siausti su žirklėmis aplink krūmokšnius visą dieną, o vakare kristi patalan ir užknarkti. Paprasti dalykai, bet taip būna, kai esi laisvas ir tikras.

Iliustracijos: 1/2/3/4/

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.