Tinklaraštis apie sodą, augalus, knygas ir visą žalią buvimą.
Kaip įdomu stebėti, kaip kartą metuose vyksta didysis pasiruošimas: visi skuba viską baigti (neįmanoma, bet o gal), pasiruošimą vieni atidėlioja, kiti imasi iš anksčiau, tretiems kaip kasmet viskas nugriūna arba nusivožia jie patys. Ketvirti pradeda mokyti, kad nepamirštume to, nepasiduotume anam: paaukoti, nepirkti, neteršti… Tegul. Toks gražus knibždėlynas, ir pamažu judame nuo vienų prie kitų. […]
Prieš gimstant vaikams visad buvau „sušala“ (vyro naudojamas žodis), todėl net mažiausias šaltis stingdydavo iki skausmo. Nematydavau jokio grožio šarmotame miške nei smagumo traškinant apledėjusį sniegą. Kažkas pasikeitė fiziologiškai, ir šaltis nebėra baisus, be to, atsiradus vaikams ir šunims, švilpti į mišką – vienas malonumas. Dabar rašau, o pro langą matau šarmotą sodą. Pačiame jo […]
Pastaruoju metu vis regiu tą pačią pasikartojančią gyvybės medžio struktūrą: nugeltusiuose augaluose, belapiuose medžiuose, žmoguje. Žvilgsnis į jų viršūnes ramina. Diemedis – vienas mylimiausių augalų. Matydama vien jo nuotrauką, atsimenu kvapą. Su niekuo nesumaišomą. Bambukaitis, lūkuriuojantis antros žiemos. Po truputį vėl bandau sutelkti dėmesį į vidinę tylą, stebėti išorinius pokšėjimus ir traškesius. Bet kokie bandymai […]
Šiandien, vos nubudusi, pažadėjau sau, kad rasiu laiko nukėblinti iki daržo. Tiesą pasakius, apie daržą nuolat dėlioju istorijas galvoje, bet vis nerandu laiko jų papasakoti. Dalinuosi daržo vaizdais, kurių daugumai šiandien lygiai trys savaitės. Štai taip. Man artimas santykis į žalią gyvybę, kai neskubi, mėgaujiesi, krapštinėjiesi ir tvarkaisi po truputį. Darbai ir vaikai mėgsta pakoreguoti […]
Namuose ilgai sirgta. Taip ilgai, kad vaikas jau galvojo pabėgimo planą. Man namai yra ta vieta, kur galiu būti amžiais, geriausiai viena. Taip būna retai, pastaruoju metu – ypač, nes beveik visą rugsėjį kuris nors sirgome. Iš pradžių bandžiau ignoruoti kintantį ritmą, naktimis vytis darbus, atstatinėti tvarką… Kol pati susirgau taip, jog tris dienas tiesiog […]
Kol mano šeima paipaliojasi po netikėtai visus ištikusio roto viruso, o prieš akis – savaitė karantino namuose visiems kartu, aš ramiai galiu reziumuoti 2018 m. vasarą. Keldama nuotraukas į kompiuterį negaliu nesijuokti: atminties kortelė pilna vaikų, šunų ir, žinoma, augalų. O vasaros būta tikrai nuostabios – kaip vaikystėje. KELIONĖS Pirmiausiai, žinoma, didžioji šeimos kelionė į Daniją […]
Artėjant žalumos kismui, manyje taip pat pradeda vykti pasiruošimas. Kadangi nemėgstu verstis per galvą, šeimą (ypač jaunimą) pradedu ruošti rudeniui jau dabar. Galvoje vienas po kito dedu pliusiukus, kas jau padaryta. Taip ant tvorų pakimba išplauti kilimai, išvalomi visi langai, įskaitant mažiausius, saulė atneša skalbinių kvapą, suskamba stiklainiai ir verda uogienės. Kol tuščiame namų kambaryje […]
Šiemet mūsų sode gėlynai pakilo kone metru aukščiau nei įprastai. Kotedžo stiliaus sodas susipynė laukinių ir kultūrinių augalų tankmėje. Bet net ir joje yra dalykų, kuriuos noriu paslėpti. Sode turiu tris kanalizacijos šulinių dangčius ir labai neestetišką tvorą sodo gale, laukiančią savo paskutiniosios. Tad noriu Tau papasakoti apie du būdus ką nors paslėpti: pirmas – […]
Šiam tekstui sukanka lygiai metai, kai grįžusi iš Angelinos jį parašiau ir nusiunčiau redakcijai. Nerandu žodžių apsakyti, kaip džiaugiuosi pažintimi su Angelina, nusprendusia su šeima įgyvendinti svajonę – įkurti savo „Gėlių upę“. Tai įkvepia siekti savosios, kad ir mažutės. Žalia svajonė, užgimusi žvarbią žiemą Musninkėlių kaime (Širvintų r.), laukų apsuptoje sodyboje su šeima jaukiai ir spalvingai […]
Niekada dar taip nesidžiaugiau spontaniškumu gėlynuose kaip šiemet. Aš nemėgstu kurti planų ir strategijų, brėžinių. Taip, esu greičiau iš tų, kurie spontaniškai pasišokinėdami čia pat ką nors sugalvoja ir padaro. Kasmet pasėjusi ar įsigijusi naujų, prieš tai neaugintų augalų, aš tik trumpai pagalvoju, kur šiems labiausiai patiktų, ir viskas. Todėl labai gera išjungus visus vidinius […]