Artėjant žalumos kismui, manyje taip pat pradeda vykti pasiruošimas. Kadangi nemėgstu verstis per galvą, šeimą (ypač jaunimą) pradedu ruošti rudeniui jau dabar. Galvoje vienas po kito dedu pliusiukus, kas jau padaryta. Taip ant tvorų pakimba išplauti kilimai, išvalomi visi langai, įskaitant mažiausius, saulė atneša skalbinių kvapą, suskamba stiklainiai ir verda uogienės. Kol tuščiame namų kambaryje džiūsta ramunėlės, svogūnai ir aguonų sėklytės, šiandien, šniokščiant lietui, sutvarkiau didžiąsias namų spintas.
Po vieną renku tuos ankstyvus šviesos rytus, kai, dirbusi per naktį, pasitinku aušrą sode. Tylomis apeinu viską, regėdama kitoje šviesoje. Tyla trunka, rodos, sekundę, kol nubunda paukščiai ir žmonės.
Įsimenu vakarus, kai iki vėlumos tupim terasoje su pačiais mieliausiais, o viskas kvepia garuojančia drėgme ir žmonių šiluma. Vakar čia pirmąkart buvusi Kamilė pasakė: „Toks mistinis tas namelis su šimtu žolynėlių“, ir tai suskambo kaip vanduo.
Vis savęs klausiu, kas yra mano sodas. Ir atsakymas tyloje visad ateina tas pats „YRA“. Taip, aš atnešu sėklų, gumbų ir daigų, tačiau visa auga savaime. Regėdama kitų įkvėpimus ir pažangą, vienu metu pradėjau graužtis, girdi, lėtai visko mokausi, vaizdelis kažkaip ne taip dėliojasi. O tada kelias nuvedė į sodą įkvėpėją Žadeikių kaime, kur visa šnarėjo saulėje be jokio rūpesčio, kad ne taip sugrupuota, nenugenėta ar… Šnarėjo, gaubė ir ramino. Pusdienį mirkdama Minijoje (šilčiausioje, kiek atmenu) ir regėdama aukštus pakrantės žolynus, suvokiau, kas yra žalias buvimas – spontaniškas ir nuolat kintantis. Taip, viskas savaime žydi žaliuoja. Tegul.