Namuose ilgai sirgta. Taip ilgai, kad vaikas jau galvojo pabėgimo planą. Man namai yra ta vieta, kur galiu būti amžiais, geriausiai viena. Taip būna retai, pastaruoju metu – ypač, nes beveik visą rugsėjį kuris nors sirgome. Iš pradžių bandžiau ignoruoti kintantį ritmą, naktimis vytis darbus, atstatinėti tvarką… Kol pati susirgau taip, jog tris dienas tiesiog miegojau susisukusi į kamuoliuką. Paskui po truputį miegas trumpėjo ir ilgiau būdraudavau snausdama. Visiškai be jėgų.
Tokio laiko, kai iškertama ir lieki tysoti be jėgų, pasirodo, man labai reikėjo. Matydama ir girdėdama, kaip paskubomis, aplaidžiai žmonės skirsto ir atlieka darbus, ruošiasi renginiams ar net apdovanojimų atsiėmimams, visa galva panyra į bereikšmius buitinius pokalbius, tylomis viską stebėjau, nes angina buvo atėmusi ir balsą, analizuoti ar juolab vertinti tiesiog neturėjau jėgų. Taip visi, kurie įpratę skambinti, pamažu nutilo, susitvarkė patys arba neradę, kas už juos padarys, nutarė, kad nelabai ir reikia… O aš miegojau saldžiausiu miegu. Ir šunys apsupę lovą sergėjo pritardami tyliais knarkimais.
Visi tie lipnūs santykių ir pareigybių voratinkliai, kuriais savo noru apsiraizgiau, buvo nutraukti kelių naktinių šaltkrėčių, vaikų ašarų ir kosulio, užpildžiusio namus. Saulėti rytai reikšdavo, kad dabar vėl galima ramiai miegoti.
Šiemet sulaukiau didžiulių vėlyvių. Tokie nuostabūs ir subtilūs, labai tinka prie rododendrų. Pavasarį čia žydės krokai.
Sodas be manęs nei tada, kai nieko nespėjau padaryti, nei tada, kai nieko negalėjau daryti, tikrai nepražuvo. Jis mirgėjo saulėje ar skendo žvarbiose miglose, kol galop pradėjo keisti spalvas. Per šį savo tylų, regis, savaitės miegą supratau, ką iš tiesų reiškia „viskam savo vieta ir laikas“. Ir chaosas kyla tikrai ne išorėje.
Tebežydi rožės.
Paparčių kampas didžiajame gėlyne atrodo keistai, tačiau negalėjome jų niekur išmesti. Iš tiesų jie labai gražūs, nes galima stebėti kismą: pavasarį išlendančius gležnus lapus, paskui suvešėjimą, galop šią transformaciją.
Gėlynuose galima rasti įvairių uogų paukščiams ir vaikams.
Dabar labai stengiuosi negrįžti į tą tašką, kuriame, regis, viskas pradėjo griūti. Jėgų dar nėra daug. Yra atsakomybių, kurias privalau vykdyti, žinoma, tačiau visa kita… Neturiu jėgų… [Ir šypsaus].
