Tinklaraštis apie sodą, augalus, knygas ir visą žalią buvimą.
Kaip įdomu stebėti, kaip kartą metuose vyksta didysis pasiruošimas: visi skuba viską baigti (neįmanoma, bet o gal), pasiruošimą vieni atidėlioja, kiti imasi iš anksčiau, tretiems kaip kasmet viskas nugriūna arba nusivožia jie patys. Ketvirti pradeda mokyti, kad nepamirštume to, nepasiduotume anam: paaukoti, nepirkti, neteršti… Tegul. Toks gražus knibždėlynas, ir pamažu judame nuo vienų prie kitų. […]
Kol mano šeima paipaliojasi po netikėtai visus ištikusio roto viruso, o prieš akis – savaitė karantino namuose visiems kartu, aš ramiai galiu reziumuoti 2018 m. vasarą. Keldama nuotraukas į kompiuterį negaliu nesijuokti: atminties kortelė pilna vaikų, šunų ir, žinoma, augalų. O vasaros būta tikrai nuostabios – kaip vaikystėje. KELIONĖS Pirmiausiai, žinoma, didžioji šeimos kelionė į Daniją […]
Visai neseniai, dėl laimingo atsitiktinumo, aš susipažinau su projekto „Vaikų žemė“ iniciatoriumi Justinu, kuris pakvietė mane rubrikai #renkuosiskaityti (publikuojama bernardinai.lt) pasakoti apie labiausiai patinkančias vaikams ir jaunimui skirtas knygas (čia mano debiutas). Justino ir jo kolegų tikslas – skatinti jaunus žmones atrasti knygas, o tėvus – jiems padėti ir būti kartu. Laikausi principo, kad tiek […]
Ačiū Tau, jei per šį mano tylėjimą žvilgtelėdavai, galbūt ką naujo surezgiau ŽYDI ŽALIUOJA. Rezgiau galvoje, paskui pabodo ir paleidau vėjams nešti. Kaip toj dainoj: „Kalėdas sutikom gerai“. Iš tiesų gerai ir pakraščiais, kaip sakė vyras. Pakraščiais, nes labiau kaip stebėtojai negu dalyviai – be skubos, jaudulio. Materija jau senokai nėra prioritetinė, be to, mes kasdien važiavome […]
Metams artėjant į pabaigą, turėjau vidinį išbandymą ir galimybę stebėti, kaip sėklos didumo sopuliukas gali ant šono nugriauti tiek laiko lipdytą vidinę ramybę. Toks geras išbandymas ir proga suprasti, kad didžiulė kaip dramblys ramybė iš tikrųjų tėra tik miglos debesis. Kitaip kaip tokia bluselė galėtų viską nugriauti. Dar gavau suprasti, kad daržo planas, žalias buvimas, ilgai […]
Atsimenu patį pirmą kartą, kai mes žiemą su mažu sūneliu glėbyje išėjome į mišką pasivaikščioti. Juokai vieni – maždaug 2 metų piktas apmuturiuotas mažulis visa gerkle rėkia, kad neis, atsisako, prieštarauja. O mudu su vyru velkam jį miško keliuku ir patys nežinom, kur nueisim. Tą popietę namie buvo taip blogai, karšta, negera, kad nutarėm pabėgti […]
Ar teko matyti puodynę, į kurią lengvai telpa balionėlis, ir ne bet koks, o žalias? Teko? Man taip pat. Ar pameni mano pasakojimą apie Rimą ir jo dubenis bei paveikslus? Tai štai, į juos taip pat viskas telpa. Aš žiūriu vasaros nuotraukas iš Rimo ir Astos sodybos, o šalia pūpso dubuo su rudeniniais obuoliais. Ir […]
Seniai seniai dirbau knygyne, ir kai sekmadieniais visai nebūdavo, kas veikti, aš skaitydavau knygas apie sodą. Viena iš jų – tokia mažutėlė – buvo apie ūksmingą, pavėsių sodą. Tuo metu ne sodas buvo galvoj, bet idėja, kad jame gali būti atsižvelgiama į tai, kaip šliaužioja pavėsiai, man labai patiko. Mūsų žalias namas atsirado tik dabar, o per dešimtmetį […]
Rugpjūčio vidurys – pats gerumas ištesėti sau ir kitiems duotus pažadus: aplankyti ir sulaukti svečiuose, grąžinti ir priminti apie skolas. Šiemet mūsų didysis vaikas bus pirmokas. Namuose lengva pasiruošimo nuotaika: vis neramu, kaip jis užsisegs marškinių rankogalius, ar nepames kelnių, nes tikrai pamirš užsisegti diržą, ar parkeris nesulies knygų… Kai mudu kalbėjomės, apie visas svajones, […]
Kaip nuostabu, kad yra žmonių, kurie sukuria didžiulius sodus ir parkus ne tik sau, bet ir visiems. Kai pirmą kartą nuvykome į Baltų mitologijos parką Sausdravuose, prieš tai buvome Japoniškame sode, esančiame visai netoliese. Ir tas kontrastas padėjo pajausti, koks artimas yra tas miške vingiuojantis parkas, koks jis gyvas, koks darnus. Žinoma, japoniškasis kuriamas viduryje laukų. Kaip […]