Atsimenu patį pirmą kartą, kai mes žiemą su mažu sūneliu glėbyje išėjome į mišką pasivaikščioti. Juokai vieni – maždaug 2 metų piktas apmuturiuotas mažulis visa gerkle rėkia, kad neis, atsisako, prieštarauja. O mudu su vyru velkam jį miško keliuku ir patys nežinom, kur nueisim. Tą popietę namie buvo taip blogai, karšta, negera, kad nutarėm pabėgti nuo visos miego stokos ir nepasitenkinimo kur nors erdviau.
Tąkart nuėjome tik pusę kelio, nes aimana nesiliovė. Po savaitės grįžome, nes buvo įdomu, kur veda tas išvažinėtas miško keliukas, kurį pasirinkome, regis, atsitiktinai. Įveikėme jį visą, akys vos spėjo pro medžius pamatyti marių kraštą ir vėl teko suktis atgal su sunkiu nelaimingu verkiančiu nešuliu.
Pamažu vis grįždavom, atstumai ilgėjo. Miškas mus ramino ir gydė – nuo viso, kas linkę kauptis šaltą vienišą žiemą, kai kemši į save viską, taip tikintis užslopinti nepažintą ilgesį.
Tas vidinis virsmas sutapo su bundančiu poreikiu namuose kurti sodą, pažinti augalus. Taip, žalias buvimas mane prišaukė ir parodė, kaip viskas paprasta, kaip spontaniškai paprasta. Atradome, kad aplink mūsų namus – daugybė pažintinių takų, didžiulis parkas ir apžvalgos aikštelės, nuostabi sengirė ir dar daug kas. Čia pat medelynai ir nuostabiausi rožių augintojai. Stebuklingu būdu atsidūrėme žemėlapio taškelyje, tinkamiausiame žaliam buvimui. Tarsi viskuo būtų pasirūpinta ir tik laukė, kol nubusim.
Miškas ir parkai mums padeda pažinti žmones. Beveik visada, sulaukę svečių, išsitempiame juos su vaikais ir šunimis prasieiti. Kai kurie tik to ir atvažiuoja – gerai, smagiai pavaikščioti, akis paleisti lakstyti iki horizonto ir atgal, iki viršūnių ar purių samanų patalų. Didieji vaikai nulekia sau, mažieji vaikai užmiega ant pečių, šunys bėgioja pirmyn atgal, tikrindami, ar visi vietoje. Stebiu, kaip greit nurims didžiųjų galvų mintys, kalbos, reakcijos, pasakojimai iš praeities. Būna, kad nenutyla, bet… Labai retai.
Beje, neįsivaizduoju tokių ėjimų be šunų: jie palaiko ritmą, parodo tiek džiaugsmo gavę laisvai lakstyti. Be jų einant atrodo, kad namuose palikai kažką be galo svarbaus. O kam palikti?..
