Jau kvepia sodais

Šįryt pasitiko baltumas. Kiek užmatai – pusnių pusnys. O ant palangės pražydo didžiulis balto amarilio žiedas. Aš jo dvejus metus laukiau, per tą laiką ir užmiršti spėjau, koks jis baltutėlis. O tada iki Žemaitijos nukeliavęs mano „Sodo spalvos“ žurnalo egzempliorius per pusnis parpėdino ten, kur jam ir vieta. Štai stovim abu po lesyklomis ir šypsomės […]

Continue Reading

Metas busti, net jei nemiegota

Ačiū Tau, jei per šį mano tylėjimą žvilgtelėdavai, galbūt ką naujo surezgiau ŽYDI ŽALIUOJA. Rezgiau galvoje, paskui pabodo ir paleidau vėjams nešti. Kaip toj dainoj: „Kalėdas sutikom gerai“. Iš tiesų gerai ir pakraščiais, kaip sakė vyras. Pakraščiais, nes labiau kaip stebėtojai negu dalyviai – be skubos, jaudulio. Materija jau senokai nėra prioritetinė, be to, mes kasdien važiavome […]

Continue Reading

Kaip sėklos didumo rūpestis nugriauna dramblį

Metams artėjant į pabaigą, turėjau vidinį išbandymą ir galimybę stebėti, kaip sėklos didumo sopuliukas gali ant šono nugriauti tiek laiko lipdytą vidinę ramybę. Toks geras išbandymas ir proga suprasti, kad didžiulė kaip dramblys ramybė iš tikrųjų tėra tik miglos debesis. Kitaip kaip tokia bluselė galėtų viską nugriauti. Dar gavau suprasti, kad daržo planas, žalias buvimas, ilgai […]

Continue Reading

Nubąlam. Nežinia, ar ilgam

Žalias namas stovi dauboje, todėl jei vakar netoliese kaimyno katinas kaitinosi tysodamas saulutėje, pas mus šerkšnas nedingo visą dieną. Jau temo, kai neiškentusi išsitempiau pagalbininką į kiemą ir pradėjome lepiausius kruopščiai vystyti baltai. Taip ir liko pernakt stypsoti beveidžiai kauburiai. O šįryt viskas nubalo, nes pirmąkart tiek prisnigo. Dabar ir tie suvystytieji ne tokie juokingi. Tik nežinia, […]

Continue Reading

Vėjas, parlekiantis į žalią namą. Apie Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“

Kartais tenka padūsauti, kad ech, būtų man šita knyga pakliuvusi vaikystėje… Galėčiau palyginti, ką mačiau tada ir ką dabar, kai skaitau ją saviškiams. Bet yra dabar. Ir yra gerai. Taip dūsavau ir pirmą kartą skaitydama Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“, kurią iliustravo Robert Ingpen. Ar ne nuostabu, kad škotų bankininkas Kenneth Grahame, poilsio minutėmis mintimis nuklydęs į vaikystės prisiminimus, […]

Continue Reading

Kaip žalias buvimas manęs sulaukė

Atsimenu patį pirmą kartą, kai mes žiemą su mažu sūneliu glėbyje išėjome į mišką pasivaikščioti. Juokai vieni – maždaug 2 metų piktas apmuturiuotas mažulis visa gerkle rėkia, kad neis, atsisako, prieštarauja. O mudu su vyru velkam jį miško keliuku ir patys nežinom, kur nueisim. Tą popietę namie buvo taip blogai, karšta, negera, kad nutarėm pabėgti […]

Continue Reading

Viskam pritilus išlendame mes

Kai sūnus dar buvo mažutis, mudu išeidavome net rudenį pareigingai kasdien bet kokiu oru pasivaikščioti. Tylu, tuščia aplink, sutikdavau tik vieną dėdę, kurio vardo lig šiol nežinau. Šis, panašu, anksti į pensiją išėjęs vyriškis vis ką nors veikdavo mažučiame savo sode. Na, labai mažučiame. Mudu pamatydavom vienas kitą ir pasisveikindavom abu užsikirtusiais balsais – taip […]

Continue Reading

Visa persmelkianti rugsėjo šviesa

Užsidedu mažąją ant pečių ir patraukiame siaurais sodų takeliais. Visur bruzda, klega, kopėčios atremtos į obelų viršūnes, kiemuose išrikiuotos obuolių dėžės ir maišai. Prie vartelių džiūsta moliūgų galvos ir svogūnų pynės. Tarsi paskubomis viskas renkama ir kraunama. Primena mažytę, sezoninę evakuaciją. Man smalsu apžiūrėti tuos kelionės laukiančius išvykstančius – įsirpusiais šonais, be galo švelniai nuskintus ir peržiem […]

Continue Reading

Įsirpęs gerumas

Įbūti, įsėdėti, krapštytis avietyne, tūpčioti aplink ybiškes ir nusideginti rankas su čili – mano gražiausia svajonė. Bet iki jos einu diena po dienos ir vis negaliu pasiekti. Viena koja viena ranka, kita pusė gaudo į purvyną nutarusią prigulti mažulę. Manęs klausia, ar nenuobodu namuose „vienai su vaikučiais“… Pirma, niekad nebūnu viena, antra, to vienumo dažniausiai […]

Continue Reading

Daržas konteineriuose – „Skip Garden“

Kings Krosas (King‘s Cross)  – Londono rajonas, garsėjantis savo didžiąja geležinkelio stotimi. Estetikos čia mažoka, nes jis visas išvagotas bėgių, aplink – pramoniniai objektai, didžiuliai kranai, ūžia technika. Būtent čia labai kūrybingai įkurtas bendruomeninis sodas, pavadinimu „Skip Garden“. „Skip“ šiuo atveju – didžiulis konteineris, kuris mums paprastai asocijuojasi su šiukšlėmis ir blogu kvapu. Kuo čia […]

Continue Reading