Visa persmelkianti rugsėjo šviesa

Užsidedu mažąją ant pečių ir patraukiame siaurais sodų takeliais. Visur bruzda, klega, kopėčios atremtos į obelų viršūnes, kiemuose išrikiuotos obuolių dėžės ir maišai. Prie vartelių džiūsta moliūgų galvos ir svogūnų pynės. Tarsi paskubomis viskas renkama ir kraunama. Primena mažytę, sezoninę evakuaciją.

Man smalsu apžiūrėti tuos kelionės laukiančius išvykstančius – įsirpusiais šonais, be galo švelniai nuskintus ir peržiem saugosimus obuolius, didžiules morkas ir burokėlius. Vienas kiemas rodosi kitam? O mes su mažąja žvalgomės kaklus ištempusios. Smagumėlis.

Staiga jaučiu, kad mažoji jau nebežiūri, keistai suminkštėja ir subliūkšta. Atsargiai, kaip tuos žieminius obuolius, nukeliu ją. Nešuosi  glėbyje kaip didžiausią šiais metais užaugintą gėrį. Ar matote?..

Tiesa, didžiųjų esama ir pas mus. Štai, ilgamoliūgis – pirmą kartą augintas, guviai dygęs ir paskui taip sunkiai augęs. Ant improvizuoto ir kelis kartus tvirtinto vigvamo siūbuoja dar keli moliūgiukai.

Viskas apšviesta persmelkiančios šiltos kvepiančios šviesos, išryškinančios paviršius ir atspalvius, suteikiančius jėgų ir noro piešti. Ir jei ne dūzgiančios žoliapjovės, mielai snūstelėčiau hamake. Saldžiai saldžiai…

Dar paskaitykite čia

3 komentarai

  1. Gražiausias metas. Geriausias derlius. Nors ilgamoliūgis irgi įspūdingas. Gal jau išmokai moliūgų giminę skaniai krimsti? Ar vis dar dėl grožio, spalvų ir šviesos?
    Pieši tu? Ar šeimyna?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.