Žalias namas stovi dauboje, todėl jei vakar netoliese kaimyno katinas kaitinosi tysodamas saulutėje, pas mus šerkšnas nedingo visą dieną. Jau temo, kai neiškentusi išsitempiau pagalbininką į kiemą ir pradėjome lepiausius kruopščiai vystyti baltai. Taip ir liko pernakt stypsoti beveidžiai kauburiai. O šįryt viskas nubalo, nes pirmąkart tiek prisnigo. Dabar ir tie suvystytieji ne tokie juokingi. Tik nežinia, ar ilgam.
Žiemomis aš daugiausiai dirbu prie kompiuterio. Ir, regis, daug darbingiau viskas klostosi. O kai nutyksta, kai viskas visiems paruošta, atiduota ir jau galėčiau tūnoti tyliai ir stebėti, kaip zylės lesioja, kas nors iš pašalės dar ko nors paprašys, pasiūlys, užsimins… Vėl atsidarau kompiuterį ir…
Šiais metais nagais įsikirtusi laikiausi tylos, todėl buvo daugiau išbandymų tai tylai patikrinti. Užtekdavo mažiau pamiegoti ir pati tą tylą riaumojimu išbaidydavau. Arba įsisukus vaikams. Arba išgirdus apie kitų, tolimų, nesamų net neegzistuojančius rūpesčius: iš pradžių tik galvoje dūzgia, paskui jau panosėje, paskui, žiūrėk, jau balsu sau aiškinu, mokau, prakalbą rėžiu, girdi, kaip reikia gyvenimą branginti, save gerbti…
Ir tik gerai sušalusi rankas lauke atsitokėju. Juk visa tai – tik TYLOS išbandymas.
