Didžiojoje saloje daugybei sodininkų mėgėjų šis vakaras labai ypatingas. Po žiemos atostogų į BBC2 eterį grįžta „Gardener’s World“ laida. Sės jie languotais marškiniukais pasipuošę su arbatos puodeliu drebančioj rankytėj prie televizoriaus ir žiūrės žiūrės, kol… Užsnūs.
Ta gražia proga noriu papasakoti jums apie Monty Don’ą – pagrindinį laidos vedėją, vieną didžiausių mano kumyrų ir įkvėpėjų.
Viskas prasidėjo 2013 m. žiemą. Maždaug. Sūnus buvo trejų, o aš jau įsigyvenusi sode. Turėjau mažutį darbą universitete ir daugybę vilčių dėl jo. Bet nieko konkretaus. Buvo stiprus noras tuos tuščius kiemo kampus užpildyti augalais. Buvau jau net prisipiešusi eskizų, šen bei ten padrikai įbrukusi augalų.
Vieną šeštadienį pas mamą (kokia ironija) per tv išvydau aukštą, ramų, mėlynai vilkintį vyriškį. Jis gražia britiška tartimi pasakojo apie augalus, braidydamas po džiunglėmis virtusį savo sodą.
Grįžusi pradėjau ieškoti, kas jis. Montis. Puiku. Donas. Oi, kaip gerai. Radau net kelių sezonų laidos įrašų. Kai tik mažulis užmigdavo naktimis, aš keliaudavau į britiškus sodų sodus, viską į save sugerdama. Montis pasakojo ramiai, jo kolegos – truputį emocingiau, bet buvo toks nuostabus jausmas – sava, artima, neįtikėtinai naudinga. Nebuvo nei svočios, nei piršlio, kurie tad laksto lietuviškoje laidoje apie sodus.
Nurimau, kai peržiūrėjau visas „Gardener’s World“ laidas. Prasidėjo pavasaris. Užsimojau plačiai ir visko visko prisisodinau. Indeliai ir dėžutės su daigais netilpo mažuose mūsų namuose. Žinoma, kai plačiai moji, ne visad pataikai. Užtat koks įkvėpimas! Mano vyras tik šypsojosi, matydamas, kad man gerai. Kasė ir rausė, kol aš tarškėdama spragsėdama makalavausi aplink.
Vėliau atradau kitas Mončio laidas: „Lost Gardens“, „Big Dreams Small Spaces“, „Around the World in 80 Gardens“, „Great British Garden Revival“, „The Secret History of British Garden“ ir t. t. Tebežiūriu jas ir dabar.
Ši, kaip ir kitų kūrėjų laidos, padėjo suprasti, ko trūko manyje – idėjos ir gyvo pavyzdžio, kad sodas turi tapti tavo namų tęsiniu – gyvu, organišku, įsiliejančiu į visumą. Kad svarbu įsigyventi sode, darže ar kur bebūtum. Ir dar – kad nėra madų, tendencijų ir pan, kuo privalai vadovautis. Svarbiausia savitumas ir darna. Bet pirmiausiai – vidinė darna, vidinė ramybė. Tik tada pajausi ryšį su žaluma, kuria tau pavesta rūpintis. Ne daugiau. Esi tik prižiūrėtojas.
Tai tikrai ne paskutinis įrašas apie Monty Don’ą. Bet tai pradžia. Kokia buvo ar yra tavoji?
Ir jei ir tu šįvakar pasipuoši, susišukuosi ir sėdėsi prie ekrano su arbatėle, susitiksim.
4 komentarai
Žaviuosi šituo vyrų,jo pasaulio matymu ir pozityvumu.Mokėjimas matyti visumą nepalieka abejingu.
O taip!
Labai mėgstu Monty. Nusipirkau net vieną jo knygą. Ir labai tikiuosi, kad kuri nors TV vėl pradės rodyt jo laidas, kad ir senas.
Man būtent senesnės laidos bent jau šiuo metu yra artimesnės.