Metas busti, net jei nemiegota

Ačiū Tau, jei per šį mano tylėjimą žvilgtelėdavai, galbūt ką naujo surezgiau ŽYDI ŽALIUOJA. Rezgiau galvoje, paskui pabodo ir paleidau vėjams nešti.

Kaip toj dainoj: „Kalėdas sutikom gerai“. Iš tiesų gerai ir pakraščiais, kaip sakė vyras. Pakraščiais, nes labiau kaip stebėtojai negu dalyviai – be skubos, jaudulio. Materija jau senokai nėra prioritetinė, be to, mes kasdien važiavome iš namų, palikę šunis viltingai lūkuriuoti. Paskui grįžti vėlai vakare, suguldai vaikus, tada jie vėl nubunda, vėl suguldai ir žiūri, kaip pasienyje nemirkčiodama šviečia eglutė. Ir kai jau manai, kad naktį miegoti neteks, nes vienas kosti, kitam skauda dygstančius dantis, jie ima ir užmiega. Dar spėja galvoje šmėkštelėti: „Šiandien beveik nebuvom lauke.“  O tada vėl nubundi, nors, rodos, nė nemiegojai. Ką padarysi, toks etapas, tokia žiema.

 Močiutės ir anūko superprojektas, deja, patyręs žaibišką atlydį 

Gerai, kad yra Kalėdos ir visa kita, nes kitaip tikrai neišsiruoštume visi susitikti. Ir nesvarbu, jei ilgai ruošusis paskui visą vakarą kalbi apie mobiliuosius telefonus ar šiaip. Čia mūsų protai nesusivokia, kad metas ilsėtis, ir vis generuoja automatinius klausimus-be-atsakymų.

Ketvirtą dieną mes visgi visi išėjome. Šunys netvėrė kailyje, nes laukė ir sulaukė. Zujo pirmyn atgal ir sekė žvėrių pėdsakais. O mes ėjome ir ėjome. Kol pavargom, nutilom ir pagaliau apie nieką nebegalvojom.

Patinka, kaip šunys susilieja gamtoje. Pašaukiu, kai jau nebematau, ir jie džiūgaudami parskuodžia.

O vakar aš pagaliau baigiau sėklų užsakymą ir dabar laukiu stebuklingo laiško iš Anykščių, kaip kasmet. Jau labai greit į šaldytuvą sutūps pirmosios dėžutės. Apie viską – netrukus.

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.