Esu labai tvarkinga, gal ne tiek išoriškai, kiek viduje. Jei kada ateisi į mano namus ir rasi ten gyvačių tuntą ar 100 voverių, vadinasi, galvoj lygiai tokia pat knibždėlynė. Man patinka daiktai vietoje, vaikai švariais skruostukais, iššukuoti šuniukai. Susikuitus leidžiama būti tik augalams ir paukščiams, nes ne aš juos, o jie mane augina.
Štai dygsta lapiniai kopūstai ir gėlyčių kelios.
Pastaruoju metu labai labai labai pavargau nuo tvarkymosi. Pameni, sakiau, kad tos gyvybės nesureguliuoti? Viskas nuolat kinta. Sėdi saulėkaitoje dirbti vienų darbų, pasirodo, atsirado dar trys nauji… Kol tuos bandai sučiupti, saulė nusirita už didžiosios slyvos, tada užkrenta už stogų ir dienos nebėr. Kol migdau vieną mažutę, užmiegu pati, o ryte vėl bandymas viską sutvarkyti. Žinau, iliuzija, amžina nesatis, bet viduje dar neradau mygtuko, kuriuo galima išjungti visus darbus ir tą norą-pareigą-atsakomybę viską sutvarkyti, viskuo pasirūpinti, ištesėti, kas pažadėta. Ir, lyg tyčia, tų siūlytojų-prašytojų, žodžiu, darbdavių, nė kiek nemažėja. Kiekvienas reiklus, punktualus.
O čia salierai ir nubudusios lelijos šviesos ieško.
Šiandien gavau dovaną – 75 būsimas gladioles ir 18 jurginų. Kokia buvo pirma mintis? Mama, kur visiems reiks rasti vietos?! Taip, vėl sutvarkyti. Kaip Tu išjungi šią funkciją?..
O čia mano vijoklėliai skiautėtieji virbeniai (Mina lobata). Kas galėjo patikėti, kad jie taip greit auga? Nuostabūs.
Balandis ne veltui švaros mėnuo. Taip pavargau tvarkytis. Taip pavargau. Jokiais daiktais, kąsneliais nei kalbomis neužkišti to nuovargio. Tyla yra švara. Pradėkim nuo vidaus.
