Augdama daviau sau pažadą niekada nežadėti savo vaikams to, ką lengvai pamiršiu ar negalėsiu išpildyti. Pažadas, kada nors visiems kartu skristi lėktuvu į kitą šalį, didžiajam vaikui buvo duotas prieš metus. Nors, regis, toks elementarus, bet prireikė laiko įgyvendinti. Kol kiti keliavo aplink pasaulį, mes vis ką nors rentėme, kasėme. Prisipažinsiu, naktimis, knebinėdama kokį nors tekstą, daugybę kartų norėdavau mesti, bet tada atsimindavau pažadą – kelionė į kitą šalį – ir baigdavau darbą taip, kaip reikia.
Daniją pasirinkome dėl vienos paprastos priežasties – šeimos vyrams labai labai patinka „Lego“. Mano santykis su kaladėlėmis buvo, tiesą pasakius, atsainus – susiurbdavau ramia širdimi. Mažasis vaikas retkarčiais įsiropšdavo į kaladėlių dėžę ir ten kažką ramiai tauškėdavo.
Skrydis su vaikais pirmą kartą: mamos kuprinė prikimšta užkandžių, nematytų knygų su lipdukais, bloknotų, kreidelių ir flomasterių atsargų. Tam pusantros valandos skrydžiui pasiruošus maksimaliai, nebuvo beveik jokių trikdžių ir net turėjome kuo pasidalinti su kitais vietos nerandančiais, liūdnais ar tiesiog alkanais mažuliais.
Danija pasitiko kepinančiu, prie žemės slegiančiu karščiu ir tuo pačiu gaiviu vėjeliu. Visą laiką, kol nuomotu automobiliu keliavome į nakvynės vietą Norre Snede miestelyje, jausmas buvo lyg važiuočiau aplankyti senelių į Žemaitiją: kalvotos vietovės, gausiai apsodintos javais arba galvijų pilnos ganyklos. Tik viena atrodė kitaip: jei laukuose matyti gojus, jis nebus tuščias – ten būtinai stovės dailus namelis su atnaujintais ūkiniais pastatais. Ech, duotų man kas vieną tokį.
Nors pagrindiniai mūsų kelionės tikslai buvo „Legolendas“ ir „Lego House“, spėjome apšniukštinėti ir kelis aplinkinius miestelius. Vienas jų – Silkeborgas prie Gudeno upės ir apsuptas ežerų. Miestelis turi siaurutį, mažų krautuvėlių prikimštą senamiestį su erdviomis aikštėmis ir žaliomis poilsio zonomis pakrantėje. Čia pirmą kartą pastebėjau, kad vietoj tobulai nuskustos vejos dažniausiai apsodinta tankiais, žemais, formuojamais krūmokšniais, o iš jų kyšo medžiai. Taigi jokių plikų pomedžių, apdėtų grindinio akmenimis. Viskas susilieja į didelius, žalius plotus, kuriuose knibžda paukščių ir smulkių žinduolių.
Gudeno pakrantės, apželdintos krūmokšniais
Silkeborgo aikštė su gausiais želdynais
Į didesnį miestą – Orhusą (Aarhus) – išsiruošėme po kelių dienų, pavakare. Tikslas – pasiekti miesto botanikos parką ir jame esančią didesnę oranžeriją. Mums atvykus, parkas buvo pilnas vasarišką pirmadienio vakarą besiilsinčių žmonių, o oranžerija jau senokai uždaryta. Taip mums ir reikia! Tačiau radome nedidelę lauko ekspoziciją, tiesa, gerokai nualintą saulės. Bet tas paprastumas ir natūralumas buvo labai gražūs.
Orhuso botanikos parko oranžerija
Mėlynoji Himalajų aguona (Meconopsis betonicifolia)
Figmedis
Gunnera manicata
Lysichitum americanum
Galop apie kaimelį, kuriame buvo lemta ilgiau apsistoti – Norre Snede. Ir sutapk taip, kad būstą pasirinkome ekologiškoje bendruomenėje, kurioje laikomasi gamtinės žemdirbystės ir darnos principų! Ir tai iškart pajutome – labai gera, ramu, gyva. Jokios erzinančios informacijos. Čia pat miškelis ir laukai. Nors gyvenama kiekviename namelyje, bet vakarais būdavo girdėti tik mūsų vaikai ir varnėnai. Ir dar: kelionėje mane visur lydėjo rožės – nuostabiai kvepiančios ir nieko nebijančios.
Netrukus papasakosiu Tau, kaip keliavau į plastiko rūmus ir likau nustebusi. Išankstiniai nusistatymai tam ir yra, kad paskui trinktelėtų į kaktą.
