Ar Tau būna, kad girdi savimi besigiriantį žmogų, o tuo metu ir džiaugiesi, kad jam sekasi, ir tuo pačiu būkštauji, nes suvoki, kaip viskas trapu? Monika Mitkutė yra iš tų, kuri garsiai nesigirs. Ji parodys. Ir jei esi akylas, pastebėsi, prisėsi ir tylėsi, nes… Monika piešia. Ir daro tai nuostabiai pasivadinusi Dream 2B a pencil.
Man labai pasisekė, nes sutikau Moniką. Mes truputį panašios: mėgstam žalią buvimą, vienumą, ilgą tylų kruopštų darbą ir… Stebėti tai, kas krebžda, bruzda, dygsta, stiebias.
Dar abi jaučiamės saugiau, kai yra kur pasislėpti ir saugiu atstumu viską stebėti. Ir tik tada, kai jau apsipranti, gali išlįsti ir pašmirinėti aplink. Dar reikia ganėtinai daug tylos ir ramybės (Mon, ar tiesą sakau?)
Šiuo metu Monika gyvena Dubline. Tvirtai apsisprendusi ji leidosi į nuotykį – dalyvavo Pictoplasma Academy, kuri, paprastai tariant, skirta iliustratoriams geriau save pažinti, atrasti naujų stiliaus ypatybių, ten mokoma ir skatinama pristatyti savo darbus kitiems. Pateikiamos kūrybinės užduotys, renkami geriausiai jas atlikę. Viskas labai intensyvu ir pozityvu. Miško pelė pralėkė greituoju traukiniu ir jai patiko!
O visai neseniai Monika Dubline eksponavo savo darbus viešai. Pirmoji autorinė paroda – įveikta!
Bet kodėl Tau pasakoju apie Moniką? Pirmiausiai – ji yra geras žmogus. Jei to pasirodytų maža, tęsiu… Ar kada stebėjai, kaip pro žolynus skverbiasi šviesa, kaip ropinėja ir rėplinėja gyviai, ar jautei, kad visas tas žalumas yra tavy, kad niekad to negalėsi pamiršti? Kai stebiu, kaip Monika piešia, kaip iš šrichų susidėlioja visas piešinys, manyje užgimsta tūkstančiai istorijų.
Taip, Monika nėra plepė. Ką jau ten. Bet jai ir nereikia žodžių. Ji Tau vaizdais papasakos viską, kas viduje. Aš paklausiau: „Kas vyksta tavyje, kai tiek laiko taip kruopščiai po šapelį pieši savo žolynus?“ Ji atsakė štai ką:
„Aha, taip sunku kalbėti apie tai, ką aš paišau… Mane kažkaip ramina žolynai, gėlės, paukščiai, prisiminimai praleisti senelių sode. Aš ten žaisdavau nuo ryto iki vėlaus vakaro. Žalia spalva labai ramina. Net nežinau, kodėl paišau juodai baltai. Bet kai piešiu, nurimstu.“
Tąkart Monika papasakojo dar daug ko, bet aš juk lauko pelė – neatskleisiu.
Pristačiusi savo darbų parodą gyvai ji pati šmirinėjo tarp lankytojų ir stebėjo. Sako, kad stebėti ir išgirsti interpretaciją – didis malonumas.
Mane Monika įkvepia žiūrėti atidžiau, girdėti istorijas, tarsi jos visai netrukus gali labai praversti. Neskubėti. Ne pliurpti, o ligi valiai pabūti tyloj. Mūsų namuose sienas taip pat puošia Monikos darbai. Seniausias kabo bene 6 metus. Aš lipu laiptais ir matau: medis, o jame drevė, o iš tos drevės mane stebi baubukas, o apačioje, žolynuose, tupi kitas. Pasakoju Tau, o Tu matai vaizduotėje? Tada leisk paspausti tau letenėlę ir pasveikinti prisijungus prie miško, lauko ir kitų pelių.
Aš linkiu, kad artimiausioje ateityje Monika turėtų gausiai iliustruotą knygą. Tokios knygos palinkėčiau mums visiems.
Labai kviečiu aplankyti Moniką Mitkutę/Dream 2B a pencil Instagrame, susidraugauti Facebook , ar užsukti į galeriją.
Komentarų: 1
Prisijungiu prie linkėjimų. Visiškai stebuklinga Monika, kad ir nepažįstama. Tie padarėliai krebžda paširdžiais.