Daug tylos ir šviesotamsos – toks šiųmetis pavasaris ir vasaros pradžia. Jausmas, kad gyvename meškos užausyje nemąžta, o atvirkščiai – tik stiprėja.
Taip pat stebiu, kaip intuityviai ir nenutrūkstamai teka ryšys ne tik su sodo, bet ir aplink esančiais augalais. Matydama, kaip kavinių lauko terasose neprižiūrimi miršta augalai, sunkiai tvardausi. Viduje viena mintis: jei jie negali tvoti atgalia ranka per žiaunas, dar nereiškia, kad galima bet kaip elgtis.
Kažkada esu dirbusi akvariumų parduotuvėje. Ten galėjau daugiau tyrinėti įvairius žmones. Ir principas labai panašus: pamačiau kažkur, užsimaniau, nusipirkau, pripyliau vandens ir štai. Pirmosios žuvelės retai ištverdavo kelias savaites. Tada grįžusiems reikėdavo jau įsakmiau aiškinti ir net piešti, kokie procesai vyksta akvariume.
***
Visa, kas gyva, prisileidžia mus taip arti. Natūralioje gamtoje galime stebėti, kaip vyksta sėjomaina, kyla ir leidžiasi žolynai, tarpsta įvairi gyvybė. Iš kur tas noras įgrūsti augalą į dykvietę ir pavadinti tai rožynu? Veikiausiai, kol bus mintis, kad esam darytojai, tol bus ir skriaudimas. Vis iš to paties aš-darytojas.
Didžiajame gėlyne nepamatysi simetrijos, aiškios struktūros – visa čia sodinta, pasisėta ir auga tarsi savaime. Ir tai toks gražus žaidimas. Kai matom, jog kuris nors išsiplėtė, užgoštuosius nesunkiai perkeliame, kur erdviau. Mėgstu įlįsti į gėlyną ir toje tankmėje trumpam panirti. Kvepia vėsa ir drėgme net karščiausią dieną, mirga šviesa. Manęs nesibaidydami čia pat lesinėja strazdai ir zylės.
Ištirpimas – štai kokia būsena lydi visą pavasarį ir vasaros pradžią.