Detalių kupinas ir žaismingai raganiškas filmo pasaulis

Yra pasaulyje nepaprastų šviesulių, kurie, regis, gimė tam, kad skleistų džiaugsmą – ne tik linksniuodami tą žodį ar kartodami, ne – jie geba jį skleisti ir priminti kiekvienam, kad viskas labai paprasta, tik nereikia pasiduodi banalumui.

Otfrydas Proisleris (Otfried Preußler) yra vienas iš mano vaikystės kumyrų, jo plonas lyg sąsiuviniai knygas „Mažasis vandenis“ ir „Raganiukė“ tebeturiu iki šiol. Mano vyro vaikystėje ryški knyga – „Plėšikas Hocemplocas“. O. Proisleris man imponuoja stipriais, nors ir nedideliais pasauliais, labai sumaniai paslėpta didaktika ir tuo vaikišku veikėjų laisvumu – tyrinėti, nepasiduoti baimėms ir žaisti žaisti.

Velykas pasitikau su plaučių uždegimu ir mažyle ant kelių – mudvi abi sirgome ir lindėjome namuose. Kol visi buvo užsiėmę savimi, mes žiūrėjome pasakiškai gražų filmą – O. Proislerio ekranizuotą „Raganiukę“ (vok. „Die kleine Hexe“, 2018 m.). Tiesa, siužeto linija subtiliai papildyta naujais įvykiais, bet tik skaičius knygą galiu atskirti pridėtuosius. Režisierius Mike Schaerer su komanda sukūrė itin gyvybingą filmą – tokį gyvybingą ir džiaugsmingą, kad aš kaip vaikas žiūrėjau, viską aplink pamiršusi.

Raganiukės vaidmenį atlieka mano mėgstama vokiečių aktorė Karoline Herfurth – jos žaismingas būdas puikiai atsiskleidžia filme. Akimirksniu tiesiogiai susitapatinau su veikėja, nes labai prijaučiu gerosioms miško raganoms: turiu ilgą nosį, mėgstu per dienas šiurinėti viena ir tarsi nematoma, labiau viską stebėti, nei aktyviai dalyvauti (įsikišu tada, kai matau, kad „pjaunami grybai“), namuose yra vietos visiems padarams, išskyrus kates, man patinka šimtasluoksniai drabužiai, tačiau svarbiausia – įtariai ir laisvamaniškai žvelgti į visas taisykles ir vyresnybes.

Žinoma, atskiro paminėjimo verta filmo scenografija. Pamatysi, kiek daug detalių sudaro laukinio miško, miestelio ir pačios Raganiukės namus, pilnus žalumos ir gyvybės. Atsidarius pianiną, kampučiuose rastume dvi baltas pales, miegančias ant žalių samanų, lipdami per apgriuvusią tvorą – hiacinto kupstelį… Jau taip seniai nemačiau tokio detalaus pasakiško pasaulio!


Galop, kas yra matęs mano virtuvę, žino, kad Raganiukės nameliui ji puikiai tiktų.

Filmo reklama čia:

P. S.  Pastaruoju metu aš tyliu ir kantriai stebiu žmones, kalbančius apie sodą, bet nerodančius savojo, žmones, kasdien Instagram pasakojančius, ką šiandien valgė, ar kiek kilogramų suliesėjo po slogos… Mes linkę užsiimti niekais. Ir tai išduoda, kaip bijome tylios akistatos su pačiais savimi. Linkiu nebijoti, ta Tyla – be galo graži. Šiuo metu kaip tik bandau tapti nematoma. Jei pavyks, nepasimatysime.

 

 

 

Dar paskaitykite čia

4 komentarai

  1. Oi, Agne, labai tikiuosi, kad netapsi nematoma. Instagramo nesuprantu, Facebooke irgi daug neužsibūnu, bet rasti skaityklėje žinutę, kad atsirado dar vienas žalias pasakojimas, yra tikras džiaugsmas. Labai tikiuosi, kad tokie „pasimatymai“ neišnyks. Pasaulyje daug fasadų, bet taip pat netrūksta žmonių, kurie nori praverti duris, užeiti, prisėsti ir kartu patylėti. FB mačiau įrašą apie Bobby McFerrin koncertą. Gražiausia jo dalis man asmeniškai buvo, kai pačioje pabaigoje jis padėkojo visiems tiems scenoje buvusiems jauniems žmonėms už tai, kad jie daro tikrus ir svarbius dalykus. Iš tokių stebuklų dienos ir susiklijuoja, Ir ačiū už „Raganiukės“ nuorodą. Plėšikas Hocenplocas buvo kultinė mano vyresniosios dukros knyga, be kurios ji nesutikdava valgyti 🙂 Filmo kadrai tikrai labai gražūs, reikės pasižiūrėti.

    1. Kaip tik šiandien grįžau prie Gėlėtos smėliadėžės įrašo apie skėtinius augalus. Pabijojau, kad vietoj amių sudygo lapiniai salierai. 🙂
      Kažkada svajojau skraidyti, bet taip ir neišmokau. Dabar tapti nematoma. Matysim. Ačiū, kad skaitai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.