Kai sūnus dar buvo mažutis, mudu išeidavome net rudenį pareigingai kasdien bet kokiu oru pasivaikščioti. Tylu, tuščia aplink, sutikdavau tik vieną dėdę, kurio vardo lig šiol nežinau. Šis, panašu, anksti į pensiją išėjęs vyriškis vis ką nors veikdavo mažučiame savo sode. Na, labai mažučiame. Mudu pamatydavom vienas kitą ir pasisveikindavom abu užsikirtusiais balsais – taip ilgai būdavom abu tylėję. Septynerius metus aš pažįstu dėdę, kurio vardo nežinau, per tuos metus prie mano šutvės prisijungė mažoji ir du šunys (ne visad veduosi juos kartu). Pas jį kieme taip pat laksto mažas šunelis.
Negalėčiau pasakyti, apie ką mudu kalbamės. Veikiau, pramankštiname padargus. Pokalbiai būna smagūs, trumpi, ne per ilgi – kaip dera mandagiems šnektelėjimams. Tada jis lieka toliau darbuotis, o mes grįžtame namo kita gatvele ir dar apžiūrim niekad nemiegantį daržą.
Jau visut visi vasarotojai išsikraustė. Maži, dailiai sutvarkyti daržiukai pilni lapų ir juos taršančių kovų bei kuosų. Vakarais gatvelėse laisvi laksto šunėkai – juos paleidžia išsilakstyti, nes nebėra kas jais skųstųsi. Koks nuostabus buvimas čia – akys mato tuos mažus gražius buvimus, kurių nė vardo nežinai.
Turiu naują užduotį – parašyti apie sausio mėnesio darbus. Bet dar taip nesinoris niekur nė mintimis skubėti. Spėsiu.
