Vėjas, parlekiantis į žalią namą. Apie Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“

Kartais tenka padūsauti, kad ech, būtų man šita knyga pakliuvusi vaikystėje… Galėčiau palyginti, ką mačiau tada ir ką dabar, kai skaitau ją saviškiams. Bet yra dabar. Ir yra gerai. Taip dūsavau ir pirmą kartą skaitydama Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“, kurią iliustravo Robert Ingpen.

Ar ne nuostabu, kad škotų bankininkas Kenneth Grahame, poilsio minutėmis mintimis nuklydęs į vaikystės prisiminimus, sukūrė vieną nuostabiausių pasakojimų „Vėjas gluosniuose“? 1908 m. pirmą kartą išspausdinta knyga pavergė skaitytojų dėmesį. Lietuvos skaitytojams teko gerokai palaukti – 1966 metų, kai Vilniaus universiteto anglų kalbos vertėjų būrelis, vadovaujamas dėstytojos A. Dantaitės, visus apsakymus kruopščiai išvertė. Taigi kitąmet knygai „Vėjas gluosniuose“ sukaks 110 metų! 2011 m. „Nieko rimto“ pristatė ypatingą šimtmečio leidimą, iliustruotą garsaus australų iliustratoriaus Robert Ingpen.

Iliustracija Robert Ingpen

Knygoje aprašomi nuotykiai keturių bičiulių, tokio viengungių džentelmenų būrelio: Kurmio, Vandeninio Žiurkino, Barsuko ir Rupūžiaus. Kartais šmėkšteli Ūdras – džiugus ir rūpestingas kaimynas. Visi džentelmenai – ramūs užmiesčio gyventojai, rafinuotų manierų, su švarkeliais ir liemenėmis, mėgstantys pasivaikščiojimus, jaukias popietėles prie arbatos. Galbūt tik vienam Rupūžiui, gyvenančiam savo Viensėdijoje, puikiame dvarelyje, nuolat knieti prisigalvoti visokių nuotykių ir visa ta ramybė apskritai vargina.

Kiekvienas veikėjas – labai įtikinamas, nes kurtas daugiau mažiau pagal tikrovėje egzistavusį „personažą“. Kurmis – kuklus, ramus ir kantrus, o gamta jam – pati brangiausia: „<…> Gamta jam dar niekad nebuvo taip artima kaip tą dieną, kai nusimetusi drabužius miegojo kietą žiemos miegą. <…> Jis tiesiog juto pačią Gamtos dvasią – gražią, stiprią ir paprastą.“ (leidykla „Nieko rimto“, 2011 m., 48 p.) Vandeninis Žiurkinas – poetiškos prigimties, negalintis gyventi be savo Upės: „Ji mano brolis ir sesuo, tetos ir draugai, maistas ir vanduo… Tai mano pasaulis, ir kito aš nenoriu. Ko čia nerasi, kitur neverta nė ieškoti.“ (leidykla „Nieko rimto“, 2011 m., 16 p.)


Iliustracija Robert Ingpen

Barsukas – vienišius, vengia triukšmingų draugijų ir laikosi kur nors atokiai, tačiau jo autoritetas jaučiamas visur. Kai prireikia pagalbos, tvirto žodžio ar šiltos avižų košės žvarbų žiemos rytą, Barsukas niekada neatsuka nugaros. Bet vos tik draugija įsitriukšmauja, žiūrėk, jis kur nuo visų pasitraukęs snaudžia.

O čia  iliustracija vienos iš mano mėgstamiausių knygos vietų (iliustratorius Chris Dunn – be galo perspektyvus, laukiu jo knygų ir iš mūsų leidyklų, čia daugiau apie jį). Taigi nutiko taip, kad netikėtai pripustė tiek, jog sutriko visų gyvūnų įprastas gyvenimas. Ir nutik man taip, kad ežė, nepaisydama nieko, išsiuntė iš namų savo ežiukus. Barsukas juos rado beviltiškai sustirusius ir net kiek išsigandusius. Parsivedė pas save, sušildė ir pamaitino koše:

„– Na sėdėkit, sėdėkit, – maloniai tarė Žiurkinas, – ir valgykit toliau savo košę. Iš kurgi judu, draugužiai, atsiradote? Ar tik ne pasiklydote per tą sniegą?
– Taip, pone, – pagarbiai atsakė vyresnysis ežiukas. – Aš ir va mažasis Bilis ėjome į mokyklą – mama liepė mums eiti, ir tiek, nors oras toks… Tai ir pasiklydome, pone, o Bilis išsigando ir pradėjo verkti – jis dar toks mažas ir bailiukas. Beeidami atsidūrėme prie galinių pono Barsuko durų ir įsidrąsinę pasibeldėme, pone, nes visi žino, koks jis geras.
– Suprantama, – atsakė Žiurkinas ir atsipjovė porą plonų riekelių kumpio, o Kurmis įmetė kelis kiaušinius į prikaistuvį. – Koks dabar oras lauke? Tik nevadinkite manęs „ponu“ visą laiką, – pridūrė jis.
– Oi, baisus, pone, neapsakomai daug sniego, – atsakė ežiukas. – Tokiems džentelmenams kaip jūs tikrai neišbrendama.“ (leidykla „Nieko rimto“, 2011 m., 68 p.)

Iliustracija Chris Dunn

Rupūžius – žavingas pagyrūnas, minkšto būdo švaistūnėlis. Kas kitas apie save galėtų kurti tokias odes: „Pasaulis garsėja didvyrių vardais,/ Tai rodo istorijos knygos,/ Bet niekas, dar niekas pasauly visam/ Rupūžiui lig šiol neprilygo!”(leidykla „Nieko rimto“, 2011 m., 180 p.)? Kas kitas galėtų taip entuziastingai kuo nors susidomėti, paskui taip pat entuziastingai viską mesti ir beprotiškai susižavėti kuo nors kitu? Taip irklavimą keičia patrakęs lakstymas automobiliais, o šis pomėgis, kaip žinia, sukelia daugybę problemų. Bet dėl to skaityti tik dar įdomiau.

Iliustracija Robert Ingpen

Ir jiems nėra blogo oro, nemėgstamo metų laiko – svarbiausia tinkamai pasiruošti, tada jokie speigai nebaisūs. O kai kojytės visai nuvargsta, namie laukia rusenantis židinys, kąsnelis ko nors skanesnio ir šildančio. Paprasta.

Namų jaukumas, draugo artumas, mylima gamta – štai kuo kvepia „Vėjas gluosniuose“ istorijos. Iš pirmo žvilgsnio ramiose apylinkėse iš tikrųjų vyksta daugybė nuotykių, kurių išsiblaškęs  niekada ir nepastebėtų. „Vėjas gluosniuose“ saugo atsiminimus apie vaikystėje patirtą jaukumą, saugius namus, rūpestį, rodos, amžiną draugystę, meilę, susitapatinimą su gamta – apie idilę, į kurią visad gali grįžti, vos tik prireikia, nes visad nešiojies ją su savimi.  Knygoje sudėtos vertybės bus tikros prabėgus ir dar ne vienam šimtui metų.

(Šio teksto ištraukos pirmą kartą publikuotos čia).

Iliustracijos: 1/2/3/4/5

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.