Vaikų vasara

Kol mano šeima paipaliojasi po netikėtai visus ištikusio roto viruso, o prieš akis – savaitė karantino namuose visiems kartu, aš ramiai galiu reziumuoti 2018 m. vasarą. Keldama nuotraukas į kompiuterį negaliu nesijuokti: atminties kortelė pilna vaikų, šunų ir, žinoma, augalų. O vasaros būta tikrai nuostabios – kaip vaikystėje.

KELIONĖS

Pirmiausiai, žinoma, didžioji šeimos kelionė į Daniją – aplankyti „Lego“ objektų, dėl kurių šeimos vyrai pamatę galvas. Po jų sekė dar bent kelios kelionės į vietas, kur gyvena širdžiai artimi žmonės, apsupti gausybės žalumos. Mums daug nereikia – kad būtų ramu ir galima paleisti laisvai lakstyti šunis bei vaikus.

VANDUO

Nepamenu, kada dar tiek daug būtume mirkę vandenyje. Kieme atsiradus žydrai vandens dėmei, aš nesiraukiau. Atvirkščiai, vis klausiau savęs, kodėl iki šiol jos neturėjome. Vien ko vertas tas jausmas, kai vakare pliumpteli atsivėsinti, o aplink – savas sodas. Iki soties atmirkome jūroje, ežere ir upėse. Net sraunioji Minija šiemet buvo įšilusi ir kvepėjo žolynais.

ŠUNYS

Jau sakiau, kad be jų būtų tuščia. Šunys yra neatsiejama mūsų dalis, kad ir kaip juokingai skambėtų, nes visur, kur mes, ten ir jie. Jie suteikia dinamikos sėsliam mūsų būdui, paskatina spontaniškai išjudėti ir namų. Stengiamės išsivežti juos kur nors atokiau nuo visų ir pasileisti laisvai. Vaikai irgi neatsilieka. Taip tabalai makalai!

ŽYDINTI TERASA

Viena jaukiausių šios vasaros vietų – mūsų žaliuojanti terasa. Loveliuose tarp rausvažiedžių gubojų vešėjo petunijos ‘Night Sky’ ir žemaūgiai flioksai. Turėklus apvijo margasėkliai širdviai (Cardiospermum halicacabum), žydintys kukliais baltais žiedeliais, tačiau rugpjūtį subrandino pūslelės formos žalias sėkladėžes. Tai itin tankus ir tuo pačiu labai grakštus augalas. Deriniui violetinės spalvos suteikia egiptinės lobijos (Lablab purpureus). Be to, šie augalai ilgai išlieka dekoratyvūs, nes nužydėję suformuoja blizgias violetines ankštis.


Saulės šviesą taip pat gaudo skiautėtasis virbenis (Mina lobata).

Tiesa, šiemet rūpinausi dar viena terasa – Kaune esančios kulinarinės studijos „Čiop Čiop“ vazonais ir loveliais. Iššūkis buvo nemažas, nes talpos – nedidutės, o norėjosi, kad jos būtų sklidinos augalų. Drėgmės stygių keitė perteklius ir atvirkščiai, tad reikėjo gelbėti ir gydyti, persodinti ir karpyti. Bet… Buvo smagu.

DARŽO GERUMAS

Šiemet, kaip jau sakiau, darže karaliavo lapinės daržovės. Jos taip sulapojo, kad mažasis vaikas lengvai pasislėpdavo. Lapiniai burokėliai ir kopūstai, įvairios salotos, ropės, pupos, žirniai ir kukurūzai, regis, nepaisė sausros. Žinoma, aš juos lepinau mulču ir vandeniu. Regis, dariau kaip kasmet, bet tokio aukščio daržovės užaugo pirmąkart.

Šią vasarą taip pat netrūko aplankančių draugų. Tad vieną lyg tyčia lietingą dieną specialiai jiems buvo sukurti lapinių kopūstų balandėliai, tiksliau būtų sakyti balandėlyčiai – didumo kaip kiaušinis, švelniai rūgštūs, tačiau labai aromatingi.

ŠVIESA

Taip jau nutiko, kad šią vasarą daug ko nespėjau padaryti dienomis, tad dirbdavau naktimis, visiems sumigus. Jei matydavau, kad iki aušros nebe daug likę, sulaukdavau šviesos, apeidavau sodą, o tada tyliai smukdavau miegoti. Šviesos kismas toks nuostabus. Matyti, kaip kasryt viskas prisipildo spalvų ir kvapų – didinga dovana, kurią gavau ne kartą. Ir ką besakyti apie šilumos kupinus vakarus, kai ištįsta šešėliai, o augalai prisipildo spindulių…

Matydama visus tuos netobulai užfiksuotus kadrus esu be galo laiminga, nes jie – gyvi ir savi. Pastaruoju metu taip lengva atiduoti netikras knygas, piešinius ir įrašų studijose nublizgintus muzikos įrašus. „Garden Style“ konferencijoje šiemet kalbėjęs fotografas R. Zolubas atkakliai aiškino, kad nedera pamiršti, jog kiekviena, fotografuojanti augalus, visų pirma kuriame meną, tad reikia išmanyti jo principus. Ir, žinai, tada viduje kažin kas trakštelėjo – lengvumas ir laisvė daryti, kaip sako nuojauta. 2018 m. vasara – viena, tegul būna tikra, nes kartais ji liko užfiksuota vieno vienintelio netobulo kadro.

 

Dar paskaitykite čia

2 komentarai

  1. Graži vasara 🙂 Kai aš klausiausi Zolubo, man kažkaip labai norėjosi priešintis tam, ką jis kalba. Išmanyti techniką yra gerai, tačiau man atrodo, kad sodo ir augalų fotografijoje daugeliu atveju svarbiau yra ne menas, o pasakojimas. Gali labai meniškai nufotografuoti gėlytę neturėdamas žalio supratimo, kas ten per daiktas. Žiūrėtojas paaikčios, kaip gražu, bet vėl, be jokio pasidomėjimo nufotografuotu objektu. O juk fotografuojame mes ne menininkams, o tam, kad pasidalintumėm su kitais tokiais pat žaliais žmonėmis. O jie mato ne tik kompoziciją, jų nereikia papildomai sudominti, nes lapinis kopūstas jiems savaime yra gėris 🙂 Žinoma, fotografiją, kaip ir tekstinį pasakojimą galima tobulinti. Bet jei reikia rinktis, autentiška akimirka, ar tobulas kadras, aš už akimirką.

    1. O taip! Būtent todėl ir džiaugiuosi to dėdės pasisakymu – kad suprasčiau, jog teisingam kely – ten, kur žali žmogeliukai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.