Ugniaplaukė mažo sodo būtybė

Švelnūs bruožai, žaismingos manieros ir trapi kūno struktūra – tiek spėjo pamatyti mano akys, kai aš praėjusią žiemą kaulelius šildžiausi su britų sodo laidų įrašais ir netikėtai radau Alys Fowler – lig tol man nepažintą daržininkę ir rašytoją. Alys galima pamatyti tokiose televizijos laidose kaip „Gardener’s World“ ir“British Garden Revival“.

Tačiau tai, kas mane pakerėjo, buvo jos autorinių laidų ciklas „Edible Garden“, tokiu pačiu pavadinimu ji išleido ir vieną iš savo knygų.

Pasakoju apie „Edible Garden“: ar Tau pažįstamas jausmas, kai pro tankias dienines užuolaidas į vidų skverbiasi salsvomis dulkėmis kvepianti šilta ir, regis, taip pat tanki vakaro šviesa? Toks deja vu mane ištiko, pamačius laidos vinjetę.

Alys laidos suskirtytos į temas ir kiekviena pateikiama visais metų laikais. Tarkim, pirmoji yra apie žirnius ir pupas. Taigi ši raudonplaukė mažo sodelio būtybė pasakoja ir rodo, kaip ji ruošiasi sėjai, kaip jos personažinė kalytė cimpinėja aplink, tada matai, kaip įsirpsta vasara, tada ruduo… Eini pačiu natūraliausiu gamtos ciklo keliu. Viskas ramiai, jaukiai jaukiai ir estetiškai.

Regis, jau esu ne vienam ausis išūžusi apie tai, kiek tokios visuomeninės televizijos kaip BBC darbuojasi, kad nė žirnio pasodinti nemokantį pirmiausiai įkvėptų ir paskatintų tiesiog pradėti.

O štai čia gali pamatyti visas „Edible Garden“ laidas. Bent jau kol kas.

Alys moko DŽIAUGTIS. Ir tam nereikia hektarų, derliaus tonų… Užtenka suvalgyti šviežią nasturtos žiedą ar auginti pomidorą spintoje. „Valgomas sodas“ – juk ne veltui toks pavadinimas. Alys rodo ir savo tekstais pasakoja, kaip paprasta tiesiog išeiti į parką, aplinkinius brūzgynus ir prisirinkti ten to, ko šalia gyvenantys nė nežino esant. Taip, mūsuose žmonės praktiški, jie dar ir grybus pažįsta ir žuvies iš privataus tvenkinio nevengia namo parsitempti – žinau tai. Bet geriau valgykim nasturtas, a?

Tiesa, aš pažadėjau sau, kad niekad Tau nemeluosiu. Ir jei Tau smalsumo netrūksta, atrasi, kad šiuo metu Alys, kaip turbūt ir visi mes, yra kiek pasikeitusi. Jos gyvenime įvykę nemenkų pokyčių. Pirmiausiai tai, kad ši itin kūrybinga moteris nutarė pabėgti nuo visko raudona pripučiama kanoja ir pažinti upių kanalus – niekieno laukinę gamtą. O visa kita… Toks stebuklingai trapus ir nežinomas tas augimo kelias.

Bet ką darau, kai tikrovė nedžiugina ar prieštarauja vidiniams principams? Aha, paverčiu tai veikėjais ir knygos siužetu. Ten viskas – kaip dera. Aš linkiu Alys atrasti vidinę ramybę. Tą, kurią ji nejučiom man padovanojo aną žiemą. Ji – neatskiriama „Žydi žaliuoja“ atsiradimo įkvėpimo dalis.

 

Iliustracijos: 1/2/3/4

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.