Sodyba, kurioje esi savas – apie Astos ir Rimo buvimą

Nutiko taip, kaip „Žydi žaliuoja“ gavo progą parašyti apie savų, mylimų ir artimų bendrą buvimą žurnalui „Mano sodyba“. Progos nesimėto, tad sėdom su visais rykais kykais ir patraukėme Šilutės kryptimi. O ten mūsų laukė Asta ir Rimas. Pakeliui tiek pievų, tiek žolynų prisižiopsojom, nes, kai važiavom, saldžiai sirpo liepos mėnuo.

Astą ir Rimą pažįstame iš anksčiau, todėl mosuoti diktofonu buvo mažų mažiausiai keista. Savus juk kalbinti reikia. O ir tiedu šelmiškai šypsos, lyg į vaikų žaidimą žiūrėdami. Bet žodis po žodžio, po plovo lėkštės, šunims ir vaikams zujant aplink, kalba taip pat įsisuko:

Istorijos, kabančios palubėje

Įžengus į namus siauru koridoriumi patenkame tiesiai į virtuvę. Ši – nepaprasta: dienos šviesos ne tiek daug, nes langai žemi. Baldai pagaminti specialiai pagal Astos sumanymą – atitinkantys sodybos pastatymo laikotarpį: mediniai suolai, stalas ir indauja nudažyti ir išpiešti augaliniais motyvais. Sienas puošia Rimo tapyti darbai. O lubose – masyvūs balkiai, ant jų sukabinta metalinių varpelių kolekcija. Kiekvienas žymi Astos išvykimą į kelionę. Tarkim, grįždama iš Indijos ji turi rasti įdomų varpelį ir parvežti jį lauktuvių. O Rimas, likęs namuose, susigalvoja kelių savaičių projektą ir dirba prie jo. Taip, sako, nereikia tuščiai laukti, ir Astą smagu nustebinti. Tokie maži ritualai atskleidžia nepaprastai gražų jų dviejų artumą. Tuo pačiu puošia namus ir saugo istorijas apie keliones, laukimą ir grįžimą.

Laukinės pievos po langais

Pro virtuvės langus baltuoja kelius siekiantys krūminiai builiai. Matyti Rimo sukonstruota lesyklėlė paukščiams ir medinė zylė. Pagyrus, kad pas juos labai madingi želdynai, šeimininkas žvilgteli ton pusėn ir kažką sumurmėjęs išeina pro duris. Asta, likusi viduje, ramiai sako: „Dabar jis nuraus tą geltoną. Matai, jam netinka.“ Sužiūrame ton pusėn: tikrai, tarp baltų žiedų tik vienas – skaisčiai geltonas pievinės žilės žiedelis. Po minutėlės pro šalį prabrenda Rimas, nuskina geltonąjį ir ramus patraukia tolyn. Sutvarkyta.

Kodėl nešienauja? Astai patiko draugės, viešėjusios Šveicarijos miestelyje, pasakojimas, kad ten žolynai vienoje gatvės pusėje nupjaunami, o kitoje – paliekami, kad daugelyje kiemų iki Joninių nušienaujamas tik takelis, o visa kita paliekama gamtai – namai paskęsta aukštose žolėse ir vijokliuose. Taip šiemet ir Pilibavičių sodyboje – po langais svyruoja jau gelstantys žolynai. Asta sako, kad užsižiūrėjusi į jų ir vėjo žaismą užsimiršta bent pusvalandžiui.

Rimo kūriniai

Turbūt ne vienas įvairiose mugėse ar miestų šventėse yra pastebėjęs ir net įsigijęs Rimo ant senos medienos tapytų darbų. Dažniausiai tai nedidelio formato paveikslėliai, kuriuose vaizduojami augalai, vaisiai, žirgai, drugeliai ar angelai. Išgirdęs dažną klausimą: „Ar mediena tikrai sena ar sendinta?“, Rimas tik žvilgteli rūsčiai: „Nesendinta. Aplink daug senų, apgriuvusių medinių pastatų. Žmonės griauna ir mediena jiems nebereikalinga.“ Taigi, taip, šio menininko dėka, į mūsų namus ir sodybas atkeliauja po mažą dalelę tikrumo, švelniu Rimo potėpiu papuošto.

 

Prieš metus menininkas ėmėsi naujos veiklos – skaptuoti medinius dubenis. Jie ypatingi tuo, kad kiekviename medžio raštas – vis kitoks. Dubenys masyvūs ir kvepiantys, jų paviršiuje matyti įrankių paliktos žymės.

Akmenys ir vartai žymi ribą

Prieš kelerius metus sodyboje atsirado akmenų. Rimas spontaniškai panoro padirbėti su šia medžiaga. Jis sugalvojo, kaip pats galėtų raižyti akmenis. Eidamas aplink, gali rasti tarp žolių ar pušų pasislėpusį rieduliuką su jame išraižytu pėdų, paukščio, drugelio ar vienu kitu baltišku simboliu. 

Čia taip pat gausu vartų ir vartelių. Jie veda į kiemą, senųjų ąžuolų pievelę, į sodą, galop ketvirtieji, kažkuo primenantys senąją Japoniją – į kaimyninį sklypą, kurį įsigijo šeimos draugai. 

Dar vienas visoje sodyboje atsikartojantis elementas – paukščiai. Menininkas mėgsta paties lengva ranka išdrožtus paukščius patupdyti netikėtose vietose. 

Smalsaujantiems, ar sunku išskaptuoti medinį dubenį, Rimas yra paruošęs ne vieną porą įrankių. Sako, kad taip geriausiai suprantami jo darbai. 

Astos ir Rimo namai man tebėra tie pirmieji, kuriuose pajaučiau, kaip iš tikrųjų mes niekad neatvažiuojame ir neišvažiuojame, o tiesiog būname, betarpiškai jausdami vieni kitus. Braidėme su Asta po kelius siekiančias pievas, Rimas rodė savo erdvią studiją, darbus, vedė prie staigmenų langelio, pasakojo, kaip sodyba ruošėsi vestuvių puotai… Aplankėme visus sodo kambarius ar veikiau sales. Vėjas taip smagiai kedeno smilgynus ir senųjų ažuolų viršūnes. Tiek istorijų, tiek įkvėpimo… Labai stengiausi visa tai perteikti raidėmis. Ar man pavyko, pasakyti Tau. Apie visa plačiai naujame „Mano sodyba“ numeryje (beje, ant viršelio – mūsų nuotrauka!).

Dar paskaitykite čia

Komentarų: 1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.