Aš turiu slaptų svajonių, kurios beveik visos susijusios su tyla, augalais ir knygomis. Laikau jas ir neskubu įgyvendinti. Nes kai jos yra, tada ramu, saugu. Čia kaip gražios knygos – jos pasirodo, tada skubi įsigyti, bet neskubi perskaityti – pasilaikai, vis paglostai, pavartai, pauostai ir pasidedi. Ir žinai – laukia gera knyga, tikras skaitinys. Ir apie jį pasakai tik patiems geriausiems (arba nei tiems).
Toks man yra dailininkės iš Olandijos tinklaraštis LIEKELAND. Gali būti, kad jau matei, seki, skaitei. Jei ne, tai Tau pasisekė kaip su ta gera, saugoma knyga.
Pirmiausiai LIEKELAND man yra daržo įkvėpėja. Ir tai nutiko labai spontaniškai: jos piešiniai atsirado kaip paguoda ir pažadas, kad žalias buvimas gali būti jaukus, mažutis tik tavo ir širdžiai mielų kukučių reikalas. Kad gali jame žasti kaip nori, kad augalai ir visų pirma daržovės gali būti dalis labai gražios, kūrybingos ir spalvotos tapatybės.
Šių nuostabių piešinių autorė pradėjo daržą ir jo herojes piešti, kai pati apsigyvenusi su vyru nedideliame namelyje nutarė apsodinti daržą ir auginti porą vištų. Pasakyta – padaryta.
Vėliau ji išvyko pusmečiui į Aziją, apkeliavo daugybę šalių, visko išragavo, nupiešė ir aprašė, bet į namelį nebegrįžo. Todėl ir daržo tema kol kas baigta. Bet… Kai man suspaudžia koks širdagraužis ar aplink apsėda labai racionalūs ir sausi žmonės, aš nukeliauju į LIEKELAND ir būnu. Čia kažkas iš pačios vaikystės – nenusausinama ir nesugriaunama. Be galo artima. Ir man nereikia dailininkės biografijos ar naujausių jos asmeninio gyvenimo detalių. Jos piešiniai man pasakoja istorijas, nes ten veikėjai…
LIEKELAND veikėjai – gyvi gyvi gyvi. O svarbiausia – jie moka įkvėpti ir paguosti, kad net jei į tavo namus atžirglioja kokia vėpla ar vėplys, tai juk ne amžinai taip. Dar: kad mes visi esame neatskiriama visumos dalis, kad nėra negražių vietų anei blogo metų laiko, kad maži ir tylūs dalykai yra patys pačiausi, nes gyvena arčiausiai širdies.
Ką pajauti Tu? Gražu?
