Vakar namų terasoje buvo rankomis persiūnamas švarkas, ant pakabų preciziškai kabinami visi rytui reikalingi drabužiai, gėlės miegojo tamsiausiame kampe… Šiandien visi anksčiau išritinti ir koše pavalgydinti…

Esu iš tų, kurie kalėdines dovanas pradeda ruošti spalį, kai lauke pats gerumas rinkti gamtinę medžiagą. Viską darau tyliai ir slapta, nes taip diktuoja pelėniškas būdas. Todėl labai stengiausi šiemet savo vyresnėlį iš anksto suruošti pirmąjai klasei. Nepersistengti ir likti praktiškai. Labai gerai, kad pelėniukas – toks debesėlio gyventojas, ir visi tie materialūs daiktai jo pernelyg nedomina. Ką duosi, bus gerai, neduosi – irgi.

Todėl net vakar, paskutinę vasaros dieną, nuėjus į jo mėgstamos grupės koncertą, išėjome tepraėjus pusei – užteko, sakė, ir užsinorėjos namo. Saulė ilgai šiltai žaidė tuščiuose soduose, paskui ištirpusi vėjyje kedeno užuolaidas ir tyliai įsiskverbė į Gilės gaurus.

Ta, kuri kažkur nuėjo, šiemet buvo nuostabi! Kažkodėl ryškiai atsimenu ilgus šešėlius sode, žmones, atvažiuojančius spontaniškai vėlyvai vakarienei ir liekančius nakvynei su pusryčiais. Vaikus, lekiojančius pirmyn atgal. Mažosios Sofijos spartų augimą. Dar pamenu Angeliną ir tokią lietingą dieną su tokiu saulėtu vakaru jos sode… Dar „Garden Style“ konferenciją ir laimingus, šiltus, sočius, neskubančius, numyluotus jos pranešėjus iš svetur.

Visą žalumą sugėriau į save, visus vakaro šešėlius, visus savo britiškų laidų įkvėpėjus, visas Astridos Lindgren knygas, kurių veiksmas taip įkvėpė vyresnėlį, kad mūsų sodų bendrijoje virė Raudonųjų ir Baltųjų rožių karai.

Šią vasarą mūsų žaliasis namas turėjo tiek svečių, išlydėjo visus laimingus ir, tikiuosi, nurimusius. Prisipildė naujų augalų ir gyvūnų. O geriausia, kad nors mūsų namas – panašus į užmiesčio sodybos grožį, mes čia LIEKAME!