Kaip sėklos didumo rūpestis nugriauna dramblį

Metams artėjant į pabaigą, turėjau vidinį išbandymą ir galimybę stebėti, kaip sėklos didumo sopuliukas gali ant šono nugriauti tiek laiko lipdytą vidinę ramybę. Toks geras išbandymas ir proga suprasti, kad didžiulė kaip dramblys ramybė iš tikrųjų tėra tik miglos debesis. Kitaip kaip tokia bluselė galėtų viską nugriauti.

Dar gavau suprasti, kad daržo planas, žalias buvimas, ilgai laukiančios knygos ir marios jūros vandenynai tylos yra tai, ką geriausio galiu gauti dovanų. Ne kiekvienam tai suprasti. Ir gerai, kaip sako, man daugiau liks.

Šiandien po tiek laiko vėl ramiai su mažąja vaikštinėjome po vėsumą, čežinom sniegą, o šunys tuo metu ratais gainiojosi kits kitą. Ir nieko daugiau nereikia.

Gavau išbandymą ir patirtį, kad kai ramybės neduoda sėklos didumo sopulys, reikia su niekuo, su nič niekuo nesitarti. Esu iš tų pelkių maumų, kurie palakstę palaukėmis ir tyliai nusicypavę iš nežinios, paskui nurimsta, nutyla ir pagaliau išgirsta tą vidinį mokytoją, geriausią patarėją, gydytoją ir guodėją. Nes nė vienas kitas negali įlipti į tavo batus ir pasakyti, kaip teisingai tau reikia daryti. Visi juk žiūrėsim nuo savo kėdučių ir primygtinai siūlysime „laimingą pabaigą“, tokią, kokia ji mums atrodo gražiausia.

Savy radau sodą, kurį nešiojuos savy. Tiesa, kai kam, su kuriais neapdairiai ir iš emocijos puoliau tartis, vietoj rakto vartelių nuo to sodo aš pakišau dviračio spynelės raktelį. Ir stebiu, kaip jie, tuo rakteliu nešini, žygiuoja laimingi, manydami, kad žino, kas many, kad šventai vadovaujuos jų patarimais. O kas tokius sodus tikrai pažinęs, tam jokių raktelių nereikia. Galim sėdėti greta, tylėti ir abu viską žinosim, ir žodžiais to nepaaiškinsi. Nė giesmėm, nei piešiniais.

Ir taip metams bėgant aš supratau, kur mane visą šį laiką vedė „Žydi žaliuoja“. Suprantu, kad užbūriau tekstą ir negali suprasti, kur šito dramblio straublys, o kur uodega. Atsitrauk, smarkiai atsitrauk atgal ir  pažiūrėk. Tas visas dramblys telpa degtukų dėžutėje, tad koks skirtumas, kur jo uodega. Ir stovėdama ant savo kėdutės galiu palinkėti Tau tik vieno – atrasti vidinį amžiną sodą. Būkim laimingi.

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.