Šįryt pasitiko baltumas. Kiek užmatai – pusnių pusnys. O ant palangės pražydo didžiulis balto amarilio žiedas. Aš jo dvejus metus laukiau, per tą laiką ir užmiršti spėjau, koks jis baltutėlis.

O tada iki Žemaitijos nukeliavęs mano „Sodo spalvos“ žurnalo egzempliorius per pusnis parpėdino ten, kur jam ir vieta. Štai stovim abu po lesyklomis ir šypsomės iki ausų (aš panaši į paukštį? Žinau).

Šis „Sodo spalvų“ numeris man ir „Žydi žaliuoja“ labai ypatingas, nes jame pagaliau išspausdintas straipsnis apie Auksę Dobilienę. Auksė buvo viena pirmųjų mano įkvėpėjų, kuri lietuvių kalba rašė tinklaraštį „Garden stories“. Įsidrąsinusi paprašiau, kad ji įsileistų į savo sodą, ir, laimei, sutiko. Straipsnis, beje, pačios Auksės nuotraukomis iliustruotas. Ir dėl to jis toks ypatingas.

Tai vienas šilčiausių praėjusių metų atsiminimų, kai apsiavus guminius batus per lietų pamažu ėjome per visą sodybą, istorijos vedė pirmyn, močiutėlė smalsiai žvelgė pro langą ir vis šypsojos. Ypatinga ši  sodyba – aplink gilų dauburį išsidėsčiusi. Auksė pasakojo, apie tai, ką paveldėjo senelio sodinta ir ką pati prideda. Tada pamačiau didžiulį jos natūralistinio stiliaus gėlyną. Viduje krykštavau – štai kur atvedė žalias buvimas ir svajonė. Mus abi. Ir teveda tolyn.

Taip pat nuo sausio rašau gėlininko mėnesio darbus. Toks atsakingas ir tuo pačiu žaismingas užsiėmimas: rašau gerokai iš anksto apie tai, ką reikėtų nuveikti gėlininkaujantiems sausį, o paskui pati tai darau. Darželinės pelargonijos ‘Gama Salmon F1’ netrukus išleis tikruosius lapelius, nes sudygo labai greitai. O patagoninės verbenos jau tupi šaldytuve ir po truputį dygsta. Darbai tie paprasti, bet, tikiuosi, įkvėps išbandyti ką nors nauja ar įdomaus.

Tikiuosi, Tavo namuose ramu ir gali mėgautis baltumu. Puriomis pusnimis. Ačiū, kad atėjai.