Įsirpęs gerumas

Įbūti, įsėdėti, krapštytis avietyne, tūpčioti aplink ybiškes ir nusideginti rankas su čili – mano gražiausia svajonė. Bet iki jos einu diena po dienos ir vis negaliu pasiekti. Viena koja viena ranka, kita pusė gaudo į purvyną nutarusią prigulti mažulę. Manęs klausia, ar nenuobodu namuose „vienai su vaikučiais“… Pirma, niekad nebūnu viena, antra, to vienumo dažniausiai ir norisi – gryno, tylaus, ramaus. Bet ir tie kukučiai turi būti kur nors netoliese. Bet ne visą dieną reikia tos ramybės, gal tik kelias popietės valandas, na, kol supjaustyčiau du kibirus obuolių ir ramiai išvirčiau obuolienės. Tik tiek.

Niekada nebūna taip, kad kompiuteryje nebūtų pradėtas ir nebaigtas bent vienas tekstas, susirašinėjimas dėl kokios naujos idėjos, norimų pasižiūrėti filmų sąrašas ar įpusėta knyga. Darže kas nors sumesta krūvomis ir jau mėnesį paraišiota lyg laikinam.

Ir kai atrodo, kad vietos jau nelikę nė miegui, kas nors nutinka ir, regis, diena, pailgėja, nes kaip kitaip joje atsiranda vietos, aš nežinau.

Taip, aš vagiu laiką nuo miego, nuo bereikšmių telefono ir gyvų pokalbių, nuo televizoriaus žiūrėjimo (šito tai nė namuose nėra), nuo visokių gražinimųsi ir apsipirkinėjimo. Susitaupo. Kad žalias buvimas laikytųsi pačiame gražume, reikia jį laikyti savyje, išleisti pasibėgioti ir vėl šiltai pasidėti.

„Žydi žaliuoja“ gavo galimybę lankytis kitų soduose ir apie juos pasakoti. Ir tai – nuostabiausia, kas gali būti, nes tos, kurios tuose soduose gyvena, yra pačios gražiausios būtybės, labiausiai įkvepiančios. Tik pagalvok, jos ir jų artimieji skiria man, sodo pelei, savo pusdienį, viską padėję į šalį. Dovana! Kai pradedu apie jas rašyti žurnalui, galvoje laikau štai tokį paveikslėlį, tarsi mes sėdėtume draugėje – aš, jos ir visi mūsų bendri įkvėpėjai. Plepame, lotyniškais pavadinimais liežuvius laužomės.

Iliustracijos autorius nuostabusis Robert Ingpen, knyga„Vėjas gluosniuose“. Apie ją daugiau – jau netrukus.

 

Dar paskaitykite čia

Komentarų: 1

  1. Oi, ŽydiŽaliuoja, kaip gerai! Kaip šaunu, kad radai ne tik kur rašyti, bet ir kur spausdinti, dalinti, gyventi žaliai ir nesukti galvos dėl laiką vagiančių darbų. Ir kukučius po balas volioti. Lai laimingai.

Komentuoti: Aistė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.