Niekada dar taip nesidžiaugiau spontaniškumu gėlynuose kaip šiemet. Aš nemėgstu kurti planų ir strategijų, brėžinių. Taip, esu greičiau iš tų, kurie spontaniškai pasišokinėdami čia pat ką nors sugalvoja ir padaro. Kasmet pasėjusi ar įsigijusi naujų, prieš tai neaugintų augalų, aš tik trumpai pagalvoju, kur šiems labiausiai patiktų, ir viskas.

Todėl labai gera išjungus visus vidinius redaktorius tiesiog dėlioti kaip vaikui spalvas ir paskui džiūgauti, kai gamtoje piešinėlis pats keičiasi. Šią vasarą gėlynuose bene daugiausiai violetinės ir geltonos spalvos. Kai kur, tiesa, žybteli balta ar rausva.

Mano gėlynuose šiemet auga ir lapiniai kopūstai, ir aronijos, gudobelės, šilauogės, žemuogės, šeivamedis ir dar daug kas.

Labai nustebino šią vasarą aukštai iškilusios kamaninių tūbių smailės, nes šių gigančių kupstai žali išlieka net žiemą. Neįtikėtinai tvirti ir aukšti augalai. Matau, kad sėklų subrandins sočiai, paskui galėsiu ravėti, o dabar – vienas džiaugsmas man ir bitėms. Taip pat pačios pasisėjo pankolinės kinmėtės, jonažolės, medetkos.

Aš džiaugiuosi, matydama, kaip gėlynuose gražiai akmenis apsiveja ir tarpusavyje susilieja skirtingų atspalvių ir formų lapija bei žiedai. Patys tarpusavyje išsiaiškina, kur kuriam vieta. Šiemet vėl pasėjau ricinas ir neatsidžiaugiu jų lapija. Taip, augalas nuodingas, bet ir visas gėlynas šiuo metu už tvorelės, tad galima.

Tik vieno akys negali išvengti. Greičiausiai pastebėjo ir tavosios – tai tvoros. Jų mūsų kieme kol kas gausybė, o blogiausia, kad iš visų 4 pusių jos skirtingos. Ateis diena, kaip sakoma, ir sutvarkysim tai. O kol kukučiai auga, tvoroms teks palaukti.

Sakysi, nėra struktūros, atkartojimo. Visa žinau, bet spėsiu. Dabar labai smagu siausti ir čia pat žiūrėti, kaip su vėju mudu kartu sodinam, su lietum ir nerangiom kojom guldom, su saule keliam. Čia mano namai.

O čia patys laisviausi žolynai, kurie moko, kaip mėgautis vėju neniurnant, girdi, šiaušia plaukus. Šiaušia – gerai!