Gamta pasirūpina, kad net ir tyliausi turėtų per šventes draugėje apie ką kalbėti. Tuo kalbas pradėjome, tuo baigėme. Vis apie tą patį laiks nuo laiko pro langą žvelgdami.

Aš labai seniai norėjau aplankyti namus, kurie man sapnuojasi kaskart, kai pasijuntu nesaugi, nežinau, ką pasirinkti ir pan. – tai senelių namai Žemaitijoje. Tas mūrinis namukas išdygo ne senelių valia: juos visus čia sukraustė iš išsibarsčiusių po laukus vienkiemių santvarka, apie kurią ir dabar seneliai negali ramiai kalbėti. Taip jie iš Dubysos slėnio buvo surikiuoti į vieną ilgą žvyruotą gatvelę ir ilgai kentė dulkes. Bet vienais metais popiežius nutarė važiuoti pro šalį, tad visas gatves pataisė ir išasfaltavo. Kitaip nežinia ko dar būtų reikėję laukti.

Mano senelių kiemas neaptvertas tvoromis, nėra nė vartų. Kai keliuku žemyn važiuoja žmonės, jie žiūri, kas vyksta kieme. Įsivaizduok – penkių asmenų šeima rieda ir visų akys į tave. Iš pradžių nejauku. Paskui įpranti. Irgi žinai, kas kur išvažiavo ir kada grįžo.

Gėlynai kasmet plečiasi – jie atsiranda vietoj senų uogieniojų, nudžiūvusio medžio ar pan. Dabar jie dar tik bunda, bet jau matyti, kiek visko. Paprastai, tvarkingai.

Pastarosios dienos – tokia žaluma pro baltumą. Grįžę namo vėl išėjome. Labai norėjosi  sugrįžti į save. O čia, parke – pats gerumas. Girdėjosi tik sūnaus balsas: „Oi, gėlė. Oi, šiukšlė. Oi, mama. Oi, tėte.“ Pririnkome pilną maišą tuščių degtinės butelių, pagalių-ginklų ir kito gėrio. Apžiūrėjome, kaip žydi plukės, rūteniai, žibuoklės, blindės. Žolynai taip sparčiai stiebiasi. Samanos ir grybai – taip pat.

Saulė, rodos, luktelėjo, kol išeisim iš tankmės. Ramu. Radom pamestus save.